Archeologai aptiko didžiausią iki šiol žinomą priešistorinį gyvenvietės kompleksą Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Šis radinys verčia iš naujo vertinti bronzos amžiaus istoriją.
Naujausiame žurnale Antiquity paskelbtame tyrime teigiama, kad gyvenvietė, apsupta dviejų žiedinių įtvirtinimų, turėjo apie 600 namų. Ji yra Baltinleso (Baltinglass) piliakalnių komplekso dalis, apimančio 13 kalvų viršūnių. Įspūdingas reljefas atitinka šio novatoriško atradimo mastą – ši vietovė jau seniai žinoma dėl ankstyvojo neolito ir bronzos amžiaus monumentalių archeologinių paminklų, prie kurių dabar prisideda ir naujai atrasta gyvenvietė.
„Kaip seniausias ir didžiausias iki šiol žinomas namų sambūris, Briuselstauno žiedas yra intriguojantis pavyzdys, padedantis suprasti bronzos amžiaus gyvenviečių raidą Airijoje. Tai reiškia, kad protomiestinis vystymasis Šiaurės Europoje galėjo prasidėti beveik 500 metų anksčiau, nei įprastai manoma“, – pažymi tyrimo autoriai.
Archeologai šį ankstyvą miesto prototipą datuoja laikotarpiu, kuris yra maždaug 500 metų ankstesnis už tradicinį miesto vystymosi Šiaurės Europoje pradžios laiką.
Seniausias Airijos „miestas“
Viklou grafystėje, Airijoje, esantis kompleksas yra įrengtas monumentalaus darinio, vadinamo Briuselstauno žiedu, viduje. Jį sudaro dvi gynybinės sienos: viena juosia išorinę gyvenvietės dalį, kita – mažesnė – yra kalvos centre.
Aeronuotraukos parodė, kad miesto pakraščiuose išsimėtę 509 namai, nors tiksli šių aptvarų paskirtis dar nėra iki galo aiški. Centrinėje komplekso dalyje identifikuotas mažesnis, bet tankus 98 namų sambūris.
Radioanglies analizė atskleidė, kad gyvenvietė neabejotinai priskirtina vėlyvajam bronzos amžiui ir ankstyvajam geležies amžiui (apie 3700–800 m. pr. Kr.). Šiame kalvotame masyve archeologai, regis, aptiko ir daugiau įtvirtintų struktūrų. Iki šiol ši „didelio supuvimų tankio“ vieta buvo kasinėta tik keturis kartus – atidengtos tranšėjos virš namų platformų. Tyrimo autoriai paaiškina:
„Tranšėjoje Nr. 1 rastas iš žvyro sudarytas sluoksnis, atitinkantis grindis, taip pat gausūs didelio gaisro pėdsakai. Tranšėjoje Nr. 3 aptikta židinio dalis, apsupta eilių stulpų duobių, o tranšėjose Nr. 2 ir 4 nustatyti duobių ir kitų galimų stulpų vietų pėdsakai. Kaip ir daugelyje airiškų piliakalnių, radinių rinkinys buvo labai kuklus – aptikta tik šiek tiek akmeninių įrankių ir degto molio fragmentų.“
Gėlo vandens šaltinis
Kaip rodo civilizacijų istorija, vandens šaltinis – esminis bet kurios didesnės gyvenvietės išlikimo ir plėtros veiksnys. Todėl itin svarbu, kad archeologai čia aptiko, jų manymu, pirmą tokio tipo vandens cisterną Airijoje. Tyrėjai ją apibūdina kaip „unikalų statinį, apribotą dideliais akmenimis“.
Manoma, kad į šią konstrukciją iš uolėto šlaito įtekėdavo upeliukas, galbūt skirtas nuolat tiekti gėlą vandenį dideliam „miestui“.
Matydami tokį klestintį ir savo laiką pralenkusį kompleksą, archeologai ėmė svarstyti, kodėl ši vieta vis dėlto buvo apleista. Lygindami šio įspūdingo komplekso duomenis su kitomis kalvų gyvenvietėmis Airijoje, mokslininkai priėjo prie išvados, kad Briuselstauno žiedo istorija dera į platesnį regioninio nuosmukio kontekstą, kol kas dar nesiejamo su klimato kaita.
„Būsimi tyrimai daugiausia bus skirti galutinai patvirtinti, kokia yra galimos cisternos paskirtis ir datavimas, išsiaiškinti priešistorinių apvaliųjų namų struktūrines ypatybes bei nustatyti aplinkinių elementų pobūdį ir chronologiją“, – reziumuojama tyrime.
