Jungtinių Valstijų Federalinio darbo statistikos biuro duomenų analizė rodo, kad nuo 2000 metų televizorių kainos krito greičiau nei bet kurio kito plataus vartojimo produkto. Per ketvirtį amžiaus jų vidutinė kaina sumažėjo daugiau kaip 90 %, nors techninės charakteristikos – ekrano įstrižainė ir raiška – per tą patį laikotarpį išaugo kelis kartus.
Pagrindinė priežastis – puslaidininkių pramonės patirties perkėlimas į LCD (skystųjų kristalų) ekranų gamybą. Gamyklos pradėjo dirbti su milžiniškomis stiklo plokštėmis, iš kurių vienu metu galima išpjauti daugybę ekranų. Tai leido gaminti juos milijoniniais tiražais ir radikaliai sumažinti vieno produkto savikainą.
Antras svarbus veiksnys – agresyvi kinų gamintojų ekspansija. Ilgą laiką rinkoje dominavę prekės ženklai, tokie kaip „Sony“, „LG“ ar „Samsung“, susidūrė su itin didele konkurencija iš naujų dalyvių, pirmiausia iš Kinijos – „Hisense“, „TCL“ ir kitų. Šie gamintojai pasiūlė daug pigesnius modelius, o tai paskatino kainų kritimą visame rinkos segmente.
Skaičiai iškalbingi: 2000 metais 50 colių įstrižainės televizorius pirkėjui kainavo apie 1100 JAV dolerių. 2025 metų pabaigos išpardavimų metu tokio paties dydžio, bet gerokai aukštesnės kokybės modelį jau buvo galima įsigyti už maždaug 200 JAV dolerių.
Nors aukščiausios klasės technologijos, tokios kaip OLED, taip pat po truputį pinga, o „Mini LED“ sprendimai padeda išlaikyti kainos ir kokybės balansą, nuolatinis kainų kritimas, regis, artėja prie pabaigos. Analitikai įspėja, kad ši tendencija gali apsiversti.
Atminties mikroschemų brangimas, logistikos trikdžiai, dirbtinio intelekto poveikis tiekimo grandinėms ir nauji muitai jau pradėjo stabdyti elektronikos pigimą. Vargu ar televizoriai bus išimtis – panašu, kad žemiausias kainų taškas šiame segmente jau pasiektas.
