Žiemą daugelis vairuotojų susiduria su ta pačia problema – rytą automobilio langai iš vidaus būna aprasoję arba net pasidengę ledu. Tai ne tik erzina ir gaišina laiką, bet ir kelia pavojų saugumui kelyje. Toliau paaiškinama, kodėl taip nutinka, kaip to išvengti ir kokių klaidų jokiu būdu nereikėtų daryti.
Stiklų užšalimo iš vidaus mechanizmas tiesiogiai susijęs su temperatūrų skirtumu. Per naktį automobilio stiklas labai greitai perima aplinkos temperatūrą ir tampa šalčiausiu kėbulo elementu. Šiltas, drėgnas salono oras, susidūręs su šaltu stiklu, atiduoda drėgmę – vandens garai kondensuojasi, o esant šalčiui virsta šerkšnu arba plonu ledo sluoksniu.
Tai nebūtinai reiškia šildymo sistemos gedimą. Dažniausiai taip nutinka dėl salone susikaupusios drėgmės, kurios žiemą pašalinti daug sunkiau, ypač kai važinėjama trumpais atstumais ir į automobilį nuolat sėdama su šlapiais batais.
Drėgmės šaltinių salone yra kur kas daugiau nei tik akivaizdžiai matoma vandens balutė ant guminių kilimėlių. Didelė jos dalis patenka iš šlapių drabužių ir daiktų – paliktų striukių, paltų, kepurių. Drėgmę įneša ir keleivių kvėpavimas.
Atskira kategorija – kėbulo nesandarumai. Susidėvėjusios durelių ar stogo liuko gumos, užsikimšę vandens nubėgimo kanalai bei netvarkingai nutekinama vanduo aplink priekinio stiklo zoną gali nukreipti drėgmę į kitas automobilio vietas, kur ji ilgai išlieka nematoma. Prasta ventiliacija ir užsikimšęs salono filtras dar labiau mažina oro apykaitą ir gerokai sulėtina salono džiūvimą važiuojant.
Dėl to problema dažnai kartojasi, nors stiklus nuvalome ir, rodos, viską išdžioviname. Nubraukus rasą ar ledo sluoksnį pašalinamas tik simptomas, o ne priežastis – vanduo lieka sėdynių apmušaluose, garso izoliacijos sluoksniuose ir po kilimėliais. Važiuojant trumpus atstumus šildymas tik trumpam pakelia temperatūrą, tačiau nespėja išvesti drėgmės į išorę. Užgesinus variklį, oras vėl atvėsta, o drėgmė nusėda ant šalčiausių paviršių – dažniausiai ant stiklų.
Reguliariai iš vidaus užšalantis stiklas dažniausiai rodo bendrą eksploatacijos aplaidumą, o ne vieną konkretų gedimą. Įvairūs vienkartiniai drėgmės surinkėjai duoda ilgalaikį efektą tik tada, kai kartu pašalinami ir pagrindiniai drėgmės šaltiniai.
Kaip išvengti stiklų užšalimo iš vidaus? Patikrinti būdai
Veiksminga profilaktika prasideda nuo nuolatinio drėgmės kiekio salone mažinimo. Pirmiausia verta reguliariai išpurtyti ir išdžiovinti guminius kilimėlius bei patikrinti, ar po kilimine danga nesikaupia vanduo, kurio iš pirmo žvilgsnio nesimato, tačiau ilgą laiką jis išskiria garus į vidų.
Senuose automobiliuose didelę reikšmę turi sandarinimo gumų būklė ir vandens nutekėjimo angos. Ypač svarbu prižiūrėti zonas aplink priekinį stiklą ir variklio skyriaus galinę dalį – būtent ten dažniausiai susidaro užsikimšimai ir prasideda pratekėjimai.
Kitas svarbus žingsnis – reguliariai valyti stiklus iš vidaus. Švarus stiklas lėčiau apsineša kondensatu ir greičiau nusausinamas nukreipus šiltą oro srautą. Ant nešvaraus paviršiaus garai kondensuojasi greičiau, todėl rasojimas ir apledėjimas tampa intensyvesnis.
Šildymas kovoje su ledu padeda tik tada, jei kartu mažinamas ir oro drėgnumas. Daugelyje automobilių „defrosto“ (stiklo atitirpinimo) režimas automatiškai įjungia kondicionierių – jo garintuvas veikia kaip natūralus drėgmės surinkėjas, ant kurio susikaupę vandens garai pašalinami į išorę. Į saloną grįžta sausesnis oras, todėl drėgmė nuo stiklo dingsta greičiau ir vėl taip lengvai neatsinaujina.
Kai drėgmė ore didelė, vien tik temperatūros didinimas dažnai neduoda ilgalaikio rezultato – stiklas trumpam tampa skaidrus, tačiau netrukus vėl aprasoja ar apledėja. Geriausias efektas pasiekiamas derinant šiltą oro srautą, nukreiptą į stiklą, su lengvai pravertu langu arba įjungta klimato kontrole.
Kasdieniai įpročiai taip pat turi didžiulę įtaką ir nieko nekainuoja. Trumpas salono pravėdinimas po važiavimo leidžia daliai drėgmės pasišalinti dar prieš automobiliui atvėstant. Drėgmės surinkėjai gali padėti, ypač jei automobilis stovi lauke ir ventiliacija ribota, tačiau jie neatstos kruopštaus kilimėlių, kiliminės dangos ir sėdynių išdžiovinimo.
Jei nepaisant visų priemonių šerkšnas ant stiklo nuolat grįžta, verta patikrinti salono filtrą ir oro pūtimo sistemos darbą. Tokia apžiūra dažniausiai nėra brangi – dažnai užtenka filtro keitimo ir bazinio ventiliacijos aptarnavimo, kurio kaina paprastai siekia nuo keliasdešimt iki kelių šimtų zlotų (arba panašią sumą kita valiuta).
Ką draudžiama daryti, kai stiklas užšąla iš vidaus?
Apsinešęs, apšalęs ar aprasojęs stiklas – rimtas pavojus kelyje. Ribotas matomumas pailgina vairuotojo reakcijos laiką, apsunkina atstumo ir greičio įvertinimą, todėl kliūtis gali būti pastebėta per vėlai. Pavojingiausi – pirmieji važiavimo metrai, kai matomumas vis dar blogas, o eismo situacija gali greitai keistis. Tokios būklės automobiliu važiuoti negalima – pirmiausia būtina visiškai atšildyti ir nuvalyti stiklus.
To reikalauja ne tik sveikas protas, bet ir įstatymai. Teisės aktuose numatyta pareiga palaikyti transporto priemonę tokios techninės būklės, kad vairuotojui būtų užtikrintas pakankamas matomumas ir saugus transporto priemonės valdymas. Jei apšalęs ar aprasojęs stiklas riboja matomumą, policijos pareigūnas tai gali traktuoti kaip pažeidimą ir skirti piniginę baudą nuo 20 iki 500 zlotų.
Vengti reikėtų ir priemonių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo veiksmingos, tačiau ilguoju laikotarpiu sukelia daugiau žalos nei naudos. Skusti ledą iš vidaus kietais įrankiais nepatartina – taip ant stiklo atsiranda smulkių įbrėžimų, o tirpstantis ledas nubėga ant prietaisų skydelio ir į įvairias ertmes, kur susikaupusi drėgmė vėl tampa nauju problemos židiniu.
Kita pavojinga praktika – pilti ant stiklo karštą vandenį. Dėl staigaus temperatūrų skirtumo stiklas gali trūkti, ypač esant stipriam šalčiui. Taip pat klaidinga ilgai naudotis tik uždaro oro recirkuliacijos režimu: nors salonas šyla greičiau, drėgmė lieka viduje ir stiklo rasojimo bei užšalimo problema greitai sugrįžta per kitą sustojimą.
