Vyresnio amžiaus žmonės gali reikšmingai sumažinti itin stipriai perdirbto maisto vartojimą, išlaikydami įprastą, subalansuotą mitybą. Toks pokytis lemia pagerėjusius kelis svarbius rodiklius, susijusius su apetito ir medžiagų apykaitos reguliavimu.
Tokias išvadas pateikia naujas tyrimas, kurį kartu su kolegomis paskelbiau mokslo žurnale Clinical Nutrition.
Itin stipriai perdirbtas maistas gaminamas naudojant pramonines technologijas ir sudedamąsias dalis, kurių namų virtuvėje paprastai nenaudojame. Jame dažnai yra įvairių priedų – emulgatorių, kvapiųjų medžiagų, dažiklių, konservantų.
Dažniausi tokio maisto pavyzdžiai – fasuoti užkandžiai, paruošti vartoti patiekalai, kai kurie perdirbti mėsos gaminiai. Tyrimai rodo, kad mityba, kurioje gausu itin stipriai perdirbto maisto, siejama su prastesne sveikata.
Mūsų tyrime dalyvavo 65 metų ir vyresni amerikiečiai, iš kurių daugelis turėjo antsvorio ar metabolinių rizikos veiksnių – pavyzdžiui, buvo nustatytas atsparumas insulinui ar padidėjęs cholesterolio kiekis.
Dalyviai aštuonias savaites laikėsi dviejų skirtingų mitybos planų, kuriuose itin stipriai perdirbto maisto buvo mažai. Viename jų buvo liesos raudonos mėsos (kiaulienos), kitame – vegetarinė mityba su pienu ir kiaušiniais. Tarp šių dviejų etapų buvo dviejų savaičių tarpas, per kurį dalyviai grįžo prie įprastos savo mitybos.
Iš viso mitybos intervenciją pradėjo 43 žmonės, o iki pabaigos ją sėkmingai baigė 36 dalyviai.
Abiejuose mitybos planuose itin stipriai perdirbtas maistas sudarė mažiau nei 15 procentų bendro suvartojamų kalorijų kiekio. Tai reikšmingai mažiau nei įprastoje amerikiečių mityboje, kur daugiau kaip pusė kalorijų gaunama iš itin stipriai perdirbto maisto.
Mitybos planai buvo sukurti taip, kad būtų realistiški kasdieniam gyvenimui: dalyvių neprašėme riboti kalorijų, mesti svorį ar keisti fizinį aktyvumą.
Mes patys ruošėme, porcijavome ir dalyviams pateikėme visus patiekalus bei užkandžius. Abi mitybos programos buvo paremtos minimaliai perdirbtais produktais ir atitiko 2020–2025 m. Amerikos mitybos gaires – oficialias JAV vyriausybės rekomendacijas dėl maistinių medžiagų ir sveikos mitybos. Svarbiausia, kad abiejuose planuose buvo panašus bendras kalorijų kiekis ir panašus pagrindinių maistinių medžiagų kiekis.
2025–2030 m. Amerikos mitybos gairėse, paskelbtose 2026 m. sausio 7 d., jau aiškiai rekomenduojama vartoti mažiau itin stipriai perdirbto maisto. Ankstesnėse gairėse šis aspektas nebuvo tiesiogiai pabrėžiamas – daugiausiai dėmesio buvo skiriama atskirų maistinių medžiagų kiekiui, o ne maisto perdirbimo lygiui.
Mūsų tyrimo metodika, kai visus patiekalus tiekėme patys, pirmą kartą leido įvertinti sveikatos pokyčius sumažinus itin stipriai perdirbto maisto kiekį, tačiau išlaikant rekomenduojamus maistinių medžiagų kiekius.
Mes palyginome dalyvių sveikatos rodiklius, kai jie laikėsi įprastos savo mitybos, ir kai valgė du skirtingus, mažai itin stipriai perdirbto maisto turinčius racionus. Tais laikotarpiais, kai itin stipriai perdirbto maisto suvartojimas buvo sumažintas, dalyviai savaime suvalgydavo mažiau kalorijų ir numesdavo svorio – tiek bendro kūno riebalų, tiek pilvo srities riebalų.
Be svorio sumažėjimo, buvo užfiksuoti reikšmingi gerėjantys insulino jautrumo rodikliai, sveikesnis cholesterolio profilis, mažesni uždegimo požymiai ir palankūs pokyčiai hormonų, kurie padeda reguliuoti apetitą ir medžiagų apykaitą, veikloje.
Šie teigiami pokyčiai buvo panašūs, nepriklausomai nuo to, ar dalyviai laikėsi mėsos turinčios, ar vegetariškos mitybos.
Kodėl tai svarbu?
Itin stipriai perdirbtas maistas sudaro daugiau kaip pusę daugumos JAV suaugusiųjų suvartojamų kalorijų. Nors toks maistas yra patogus ir lengvai prieinamas, vis daugiau ilgalaikių tyrimų rodo jo ryšį su nutukimu ir su amžiumi susijusiomis lėtinėmis ligomis – 2 tipo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis ir kitomis būklėmis.
Vyresnio amžiaus žmonių daliai pasaulio populiacijoje augant, tampa vis svarbiau ieškoti būdų, kaip išlaikyti gerą medžiagų apykaitos būklę ir taip prisidėti prie sveikesnio senėjimo.
Dauguma ankstesnių tyrimų, kuriuose buvo tiriama, kaip itin stipriai perdirbtas maistas veikia sveikatą, mažai priminė realias amerikiečių mitybos sąlygas. Pavyzdžiui, kai kur lyginti racionai, kuriuose beveik visas maistas buvo itin stipriai perdirbtas, su tokiais, kuriuose tokio maisto visai nebuvo.
Mūsų tyrimas buvo suplanuotas taip, kad labiau atspindėtų realų žmonių valgymo įpročių pokytį, tačiau kartu leistų tiksliai kontroliuoti, ką dalyviai valgo. Tai pirmasis darbas, parodęs, kad vyresniems žmonėms realistiškas itin stipriai perdirbto maisto sumažinimas, ne laboratorinėmis sąlygomis, duoda apčiuopiamos naudos sveikatai – ir tai nėra vien tik svorio sumažėjimas.
Ypač vyresniame amžiuje gera medžiagų apykaitos būklė padeda išlaikyti judrumą, savarankiškumą ir geresnę gyvenimo kokybę.
Ko dar nežinome?
Mūsų tyrimas buvo nedidelės apimties – tai susiję su tuo, kad labai sudėtinga ir brangu visiškai kontroliuoti dalyvių mitybą ilgesnį laiką. Tyrimas nebuvo skirtas atsakyti, ar stebėti metaboliniai pagerėjimai gali ilgainiui padėti išvengti ar atitolinti tokių ligų kaip diabetas ar širdies ligos išsivystymą. Norint tai įvertinti, reikės didesnių ir ilgesnės trukmės tyrimų.
Iš praktinės pusės taip pat dar neaišku, ar žmonėms pavyktų sumažinti itin stipriai perdirbto maisto vartojimą kasdienybėje be struktūruotos pagalbos, ir kokios priemonės jiems labiausiai padėtų tai padaryti. Be to, iki galo nesuprantama, kurie konkrečiai perdirbimo aspektai – priedai, emulgatoriai, tam tikros gamybos technologijos – turi didžiausią poveikį sveikatai.
Atsakius į šiuos klausimus, gamintojams būtų paprasčiau kurti sveikesnius, bet vis dar patogius vartoti produktus, o žmonėms – lengviau rinktis sveikesnes alternatyvas.
