Migdolai laikomi vienais vertingiausių riešutų, tačiau jų nauda sveikatai labai priklauso nuo to, kokia forma jie vartojami. Specialistai pabrėžia, kad tinkamai pasirinktas migdolų paruošimo būdas gali padėti palaikyti gerą širdies ir smegenų veiklą bei bendrą organizmo būklę.
Ypač vertingi yra neapdoroti, žali migdolai. Juose gausu baltymų, skaidulų, magnio ir vitamino E, o natrio kiekis itin mažas. Lyginant su skrudintais, žali migdolai turi šiek tiek mažiau kalorijų, nes terminio apdorojimo metu suyra ląstelių sienelės ir išsiskiria daugiau aliejaus, todėl riebalai organizme pasisavinami lengviau. Dėl šios priežasties neapdoroti migdolai dažnai rekomenduojami tiems, kurie rūpinasi kūno svoriu ir širdies bei kraujagyslių sveikata.
Žali migdolai pasižymi natūraliu maistinių medžiagų balansu. Juose esantys baltymai prisideda prie audinių atsinaujinimo, skaidulos palaiko sklandų virškinimą, magnis svarbus nervų sistemai ir raumenų veiklai, o vitaminas E veikia kaip stiprus antioksidantas, padedantis apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.
Kai kurie žmonės renkasi migdolus mirkyti vandenyje, manydami, kad taip pagerėja jų pasisavinimas. Nors moksliniai įrodymai apie didesnę maistinę naudą nėra vienareikšmiai, mirkymas akivaizdžiai pakeičia riešutų tekstūrą. Po 12–24 valandų mirkymo migdolai tampa minkštesni ir lengviau kramtomi, todėl ši forma ypač tinka žmonėms, kuriems sunku kramtyti kietus riešutus ar kurie turi jautresnį virškinimą.
Skrudinti migdolai taip pat turi savų privalumų. Tyrimai rodo, kad sausai skrudintuose migdoluose gali būti daugiau antioksidacinių junginių, padedančių apsaugoti organizmą nuo aplinkos taršos, ultravioletinių spindulių, infekcijų ar rūkymo sukeliamų pažeidimų. Be to, skrudinimas sustiprina skonį ir suteikia traškumo, todėl ši forma itin populiari. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį – skrudinti migdolai dažnai būna pagardinti druska, cukrumi ar kepinami aliejuje, o tai didina kalorijų ir natrio kiekį. Sveikiausias pasirinkimas yra sausai skrudinti migdolai be jokių priedų.
Migdolų sviestas yra dar viena populiari migdolų vartojimo forma. Jis išlaiko didžiąją dalį riešutams būdingų gerųjų riebalų ir baltymų, tačiau pateikiamas lengvai tepamos konsistencijos pavidalu. Nedidelė porcija migdolų sviesto suteikia sotumo jausmą ir gali būti naudojama tiek pusryčiams, tiek užkandžiams. Jis puikiai dera su vaisiais, avižine koše ar pilno grūdo skrebučiais, tačiau dėl gana didelio kaloringumo svarbu laikytis saiko.
Migdolų gėrimas, dažnai vadinamas migdolų „pienu“, vertinamas dėl mažo kaloringumo ir tinkamumo žmonėms, netoleruojantiems laktozės ar besilaikantiems augalinės mitybos. Jis dažnai papildomas kalciu ir vitaminu D, todėl gali būti naudingas kaip pieno pakaitalas. Vis dėlto reikėtų atidžiai skaityti etiketes, nes kai kuriuose migdolų gėrimuose yra pridėtinio cukraus ir įvairių priedų. Sveikesnis pasirinkimas – nesaldintas variantas su kuo trumpesniu sudedamųjų dalių sąrašu.
Migdolų miltai dažnai naudojami kepiniuose be glitimo ir suteikia jiems sodresnį skonį bei didesnę maistinę vertę. Jie turi daugiau baltymų ir skaidulų nei įprasti kvietiniai miltai, tačiau taip pat yra riebesni. Dėl šios priežasties migdolų miltus rekomenduojama vartoti saikingai, ypač tiems, kurie stebi bendrą kalorijų ir riebalų kiekį racione. Kai kuriems žmonėms didesni jų kiekiai gali sukelti virškinimo diskomfortą, todėl svarbu įvertinti individualią organizmo reakciją.
Apibendrinant galima teigti, kad migdolai yra itin naudingi, tačiau didžiausią naudą suteikia tada, kai pasirenkama tinkama jų vartojimo forma ir laikomasi saiko. Žali, sausai skrudinti be priedų ar saikingai vartojami perdirbti migdolų produktai gali tapti vertinga kasdienės mitybos dalimi, palaikančia širdies, smegenų ir bendrą organizmo sveikatą.
