Mokslininkai įspėja, kad kosmosas gali išnykti maždaug po 10⁷⁸ metų – tai šokiruojamai trumpas laikotarpis, palyginti su ankstesniais vertinimais.
Tokią išvadą pateikė trys Nyderlandų tyrėjai. Jų skaičiavimai rodo, kad Visata nyksta greičiau, nei manyta anksčiau. Į tai nurodo naujausi Hawkingo spinduliuotės skaičiavimai. Šis reiškinys, pirmą kartą teoriškai aprašytas 1974 m. fiziko Stepheno Hawkingo, aiškina, kaip ypač tankūs objektai, tokie kaip juodosios bedugnės ar neutroninės žvaigždės, pamažu netenka masės, skleisdami daleles, kurios susidaro dėl kvantinių efektų jų gravitaciniuose laukuose.
Tyrėjai pritaikė šį procesą ir kitiems kosminiams kūnams, pasiūlydami, kad ir jie gali lėtai „išgaruoti“. Tyrimo metu mokslininkai nustatė, kad paskutiniai žvaigždžių likučiai išnyks maždaug po 10⁷⁸ metų. Tai reikštų Visatos pabaigą gerokai anksčiau, nei prognozavo ankstesni modeliai, kurie Visatai „skyrė“ apie 10¹¹⁰⁰ metų.
Novatoriška Hawkingo spinduliuotės interpretacija
Nyderlandų mokslininkų išvados grindžiamos nauja Hawkingo spinduliuotės interpretacija, išplėsta taip, kad apimtų ir kitus masyvius objektus su stipriais gravitaciniais laukais, pavyzdžiui, neutronines žvaigždes.
Jie nustatė, kad laikas, reikalingas šiems kūnams išgaruoti, priklauso vien tik nuo jų tankio. Jų pačių nuostabai paaiškėjo, kad neutroninės žvaigždės ir juodosios bedugnės turėtų suirti maždaug po 10⁶⁷ metų. Šis rezultatas prieštarauja ankstesniems lūkesčiams, nes teoriškai stipresnė gravitacija turėtų spartinti išgaravimo procesą.
Mėnuliui ir žmonijai liko „tik“ 10⁹⁰ metų
Toliau tęsdama tyrimą, mokslininkų komanda savo lygtis pritaikė Mėnuliui ir žmonėms. Jie apskaičiavo, kad teoriškai prireiktų maždaug 10⁹⁰ metų, kol šie objektai „išgaruotų“ procesui, panašiam į kvantinę Hawkingo spinduliuotę. Šis milžiniškas skaičius pabrėžia, kokiu neįtikėtinai lėtu būtų toks procesas mažo tankio kūnams, neturintiems ekstremalios gravitacijos.
Žinoma, kaip pažymi autoriai, daugybė kitų kosminių ar biologinių įvykių gali sunaikinti žmoniją gerokai anksčiau, nei praeitų šis laikotarpis.
Matematikas Walteris van Suijlekomas, vienas iš tyrimo autorių, pabrėžė tokio tarpdisciplininio požiūrio vertę. Pasak jo, užduodant tokius klausimus ir tikrinant kraštutinius atvejus, siekiama geriau suprasti teoriją ir galbūt vieną dieną atskleisti Hawkingo spinduliuotės paslaptį.
Nors šis darbas yra teorinis ir sąmoningai spekuliatyvus, jis parodo, kaip mokslas gali tirti ir kvestionuoti dėsnius, valdančius kosmosą.
