Ilgą laiką manyta, kad tik šunys pasižymi išskirtine geba jausti žmogaus emocijas, todėl jiems ir buvo suteiktas „geriausio žmogaus draugo“ vardas. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tokia savybė būdinga ne vien šiems gyvūnams.
Mokslininkai nustatė, jog arkliai taip pat geba atpažinti žmogaus baimę – ir tai daro pasitelkdami uoslę. Turo universiteto (Prancūzija) tyrėjai išsiaiškino, kad arkliai jautriai reaguoja į žmonių, patiriančių baimę, skleidžiamus kvapus, net jei pats žmogus to nesuvokia.
Eksperimentų metu pastebėta, kad užuodę „baimės kvapą“ arkliai tampa atsargesni. Jiems padažnėja širdies ritmas, jie ilgiau dvejoja prieš artėdami prie žmogaus ir rodo didesnį nedrąsumą. Tokios reakcijos rodo, kad gyvūnai aiškiai atpažįsta žmogaus emocinę būseną.
Šis reiškinys paaiškinamas organizme vykstančiais cheminiais procesais. Išsigandus žmogaus kūnas išskiria streso hormonus – adrenaliną ir kortizolį. Dėl to pasikeičia prakaito sudėtis ir į aplinką išsiskiria specifinė lakiųjų organinių junginių kombinacija.
Vadinamasis „baimės prakaitas“ pasižymi didesniu aldehidų, ketonų, riebalų rūgščių ir steroidinių medžiagų kiekiu. Nors žmogaus uoslė šių skirtumų nepastebi, gyvūnai, turintys itin jautrų kvapo pojūtį, juos užfiksuoja akimirksniu.
Mokslininkų teigimu, jei šunims gebėjimas jausti žmogaus emocijas galėjo išsivystyti per ilgą prijaukinimo procesą, tai arkliams ši savybė yra tiesiogiai susijusi su išgyvenimu. Kaip grobio gyvūnai, arkliai evoliuciškai išmoko pastebėti bet kokius galimos grėsmės signalus aplinkoje.
Siekdami patvirtinti šią hipotezę, tyrėjai surinko prakaito mėginius iš žmonių, kurie žiūrėjo arba siaubo filmus, arba komedijas. Šie mėginiai buvo pateikti 43 kumelėms, o kontroliniais atvejais naudoti švarūs vatos diskeliai.
Kol arkliai uostė skirtingus kvapus, mokslininkai stebėjo jų elgesį netikėtose situacijose, vertino reakcijas į nepažįstamus objektus ir žmogaus priartėjimą. Rezultatai buvo vienareikšmiai: baimės kvapas sukėlė didesnį nerimą, padidino pulsą ir sumažino arklių norą leisti žmogui prie jų prisiliesti.
Tuo tarpu „džiaugsmo kvapas“ arba neutralūs aromatai nesukėlė panašių reakcijų. Tokiais atvejais arkliai elgėsi ramiau ir buvo atviresni kontaktui. Pasak tyrimo autorės daktarės Léa Lansade, tai parodo, kaip glaudžiai žmonių emocijos persiduoda gyvūnams, net mums to nesuvokiant.
Tai nėra vienintelis tyrimas, atskleidžiantis stulbinančius žmonių ir arklių panašumus. Jau anksčiau mokslininkai nustatė, kad arkliai skausmą jaučia taip pat intensyviai kaip žmonės – šis atradimas sukėlė didelį atgarsį gyvūnų gerovės srityje.
2020 metais Sidnėjaus universiteto mokslininkai išanalizavo arklių ir žmonių odos struktūrą ir nustatė, kad epidermyje, atsakingame už skausmo jutimą, nervinių galūnių tankis reikšmingai nesiskiria. Tai paneigia mitą, esą arkliai yra „storaodžiai“ ir mažiau jautrūs skausmui.
Nors arklių oda iš tiesų yra storesnė nei žmogaus, ji neturi apsauginio mechanizmo, galinčio sumažinti skausmą nuo smūgių, pavyzdžiui, botago kirčių. Šios išvados kelia rimtų klausimų dėl gyvūnų naudojimo sporte ir jų gerovės užtikrinimo.
Moksliniai tyrimai vis dažniau atskleidžia, kad arkliai yra kur kas jautresni, nei manyta anksčiau – jie ne tik jaučia skausmą, bet ir subtiliai reaguoja į žmogaus emocijas, kurias perteikiame net nesąmoningai.
