2026-ieji Lietuvos žemės ūkio rūmų bendruomenei – ypatingi metai. Minimas Žemės ūkio rūmų įkūrimo 100-metis ir atkūrimo 35-metis. Tai metai, kurie ne tik Šimtmetį skaičiuojanti Žemės ūkio rūmų istorija ne tik įprasmina nueitą kelią, bet ir kviečia iš naujo pažvelgti į tai, kas sudaro kaimo ir žemės ūkio stiprybę – žmones. Tai pasakojimas apie bendrystę, modernizaciją ir pastangas stiprinti ūkininkų balsą valstybės gyvenime.
Iki XX amžiaus vidurio Lietuva buvo ryškiai žemdirbiškas kraštas. Žemės ūkis sudarė šalies ekonomikos pagrindą ir buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugumai gyventojų – 1930 metais net 76,7 procento šalies gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Todėl visiškai natūralu, kad prieš šimtą metų įsteigti Žemės ūkio rūmai tapo svarbia jungtimi tarp valstybės ir gausiausio visuomenės sluoksnio – ūkininkų.
Teisiniai Žemės ūkio rūmų pamatai buvo padėti 1925 metų gruodžio 19 dieną, kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Žemės ūkio rūmų įstatymą. Jame aiškiai apibrėžta institucijos paskirtis – kelti žemės ūkio kultūrą ir atstovauti profesiniams ūkininkų interesams. Tai buvo pirmasis sistemingas bandymas valstybiniu mastu sutelkti žemdirbių bendruomenę.
Oficiali Žemės ūkio rūmų veikla prasidėjo 1926 metais. Tuomet organizacija įsikūrė Žemės ūkio ministerijos pastate Kęstučio gatvėje Kaune. Aukščiausia Rūmų valdymo institucija buvo suvažiavimas, o laikotarpiu tarp suvažiavimų veiklą koordinavo valdyba.
1926 metų gegužės 27-oji laikoma oficialia Žemės ūkio rūmų įkūrimo data. Tų pačių metų rudenį pirmuoju valdybos pirmininku tapo agronomas ir ekonomistas Jonas Pranas Aleksa, kurio vadovavimas padėjo tvirtus organizacinius pamatus tolimesnei veiklai.
Per 1926–1942 metų laikotarpį Žemės ūkio rūmams vadovavo keli skirtingi pirmininkai, atspindėję ir politinius, ir administracinius laikmečio pokyčius. 1936 metais pakeitus Žemės ūkio rūmų įstatymą, sustiprėjo direktoriaus vaidmuo – dalis administracinių funkcijų buvo perduota jam. Pirmuoju Rūmų direktoriumi tapo agronomas Jonas Tallat-Kelpša.
Žemės ūkio rūmų struktūra nuosekliai plėtėsi, apimdama vis platesnį veiklos spektrą. Buvo steigiami agronomijos, gyvulininkystės, smulkių ūkio šakų, spaudos ir propagandos skyriai. Vėliau atsirado ir statybos skyrius, padėjęs ūkininkams planuoti ir statyti gyvenamuosius bei ūkinius pastatus.
Didelis dėmesys buvo skiriamas žemės gerinimui – vykdyti nusausintų pelkių ir įmirkusių žemių kultūrinimo darbai, plėtotos pievos ir ganyklos. Taip pat veikė namų pramonės ir namų ūkio skyriai, kurie skatino tradicinius amatus ir rūpinosi kaimo moterų švietimu.
Nuo 1927 metų visi apskričių ir rajonų agronomai tapo pavaldūs Žemės ūkio rūmams. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios organizacija buvo išaugusi į didelį administracinį tinklą – Kaune dirbo beveik šimtas darbuotojų, o regionuose jų skaičius viršijo tris šimtus.
Didžiausią Žemės ūkio rūmų veiklos dalį sudarė švietimas. Ūkininkams ir kaimo jaunimui buvo organizuojami profesiniai kursai, žemės ūkio klasės, žiemos mokyklos. Per keletą dešimtmečių tūkstančiai žmonių įgijo žinių, kurios padėjo modernizuoti ūkius ir gerinti gyvenimo sąlygas kaime.
Aktyviai plėtota ir leidybinė bei tyrimų veikla. Prie Rūmų veikė žemės ūkio tyrimų įstaigos, buvo rengiamos parodos, leidžiami laikraščiai ir žurnalai, publikuojami praktiniai vadovai ūkininkams. Ši veikla prisidėjo prie pažangios žemdirbystės idėjų sklaidos visoje šalyje.
Svarbi Žemės ūkio rūmų veiklos dalis buvo modernizavimas ir kooperacija. Skatintas technikos naudojimas, remta sodininkystė, gyvulininkystė ir veislininkystė, steigti traktorių punktai ir kergimo stotys. Visa tai padėjo Lietuvos žemės ūkiui žengti į modernesnį etapą.
1930 metais buvo parengtas Žemės ūkio rūmų pastato projektas, o jau 1931-aisiais visi padaliniai persikėlė į naujus rūmus Kaune. Šis pastatas tapo ne tik administraciniu centru, bet ir simboliniu modernios kaimo politikos ženklu.
Žemės ūkio rūmų veiklą nutraukė okupacijos. 1940 metais, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Rūmai buvo likviduoti, o jų funkcijas perėmė sovietinės institucijos. 1941 metais, prasidėjus nacistinei okupacijai, veikla trumpam atkurta, tačiau 1942 metais Žemės ūkio rūmai buvo galutinai panaikinti.
Ši istorija liudija, kad Žemės ūkio rūmai buvo kur kas daugiau nei institucija. Tai buvo plataus masto modernios, švietimu, bendryste ir ūkininkų savivalda grįstos kaimo Lietuvos kūrimo projektas, palikęs ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
