Darbo aplinkoje aiškiai apibrėžti prioritetai yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant rezultatų. Vis dėlto, kai organizacijose visoms užduotims suteikiamas vienodas skubumo lygis, darbo intensyvumas didėja tik formaliai, o realus produktyvumas ima mažėti. Specialistas Lukas Kulikauskas-Maršantas pabrėžia, kad tokia praktika ilgainiui gali slopinti komandos gebėjimą kurti vertę ir skatinti vidines konkurencines įtampas.
Komandų ugdymo specialistas ir organizacijos „Mostai“ vadovas Lukas Kulikauskas-Maršantas pastebi, kad darbuotojai vis dažniau susiduria su situacijomis, kai visi uždaviniai laikomi prioritetais. Pasak jo, toks komandinio darbo paradoksas, kuomet per didelis prioritetų kiekis iškraipo darbų vertinimą, formuoja klaidingas interpretacijas apie komandos kompetenciją ir mažina efektyvumą – tolina darbuotojų motyvaciją ir didina konkurenciją darbe. Tad ką komandoje iš tiesų reiškia situacija „viskas yra prioritetas“?
„Viskas yra prioritetas“ – vidinio triukšmo ir spaudimo frazė
„Vesdamas komandos kalibracijos sesijas, frazę „viskas yra prioritetas“ girdžiu su nuovargiu. Asmens lygmeniu tai reiškia daug vidinio triukšmo, su kuriuo žmogus paliekamas tvarkytis vienas. Tokioje situacijoje nukenčia darbuotojo autonomija, jis nustoja kurti vertę ir tampa tiesiog „gaisrų gesintoju“.
Tačiau komandoje tai reiškia, kad žodis „prioritetas“ nustoja būti orientyru ir tampa spaudimo priemone, kuria skyriai ar kolegos „stumia“ savo darbus kitų sąskaita. Nesant aiškios bendros krypties, įsigali vidinė konkurencija dėl resursų. Kiekvienas turi savo užduotį ir ją vykdo“, – pasakoja L. Kulikauskas-Maršantas.
Daugelis darbuotojų yra susidūrę su situacija, kai darbų kiekis iš tiesų labai didelis, o darbų subalansavimas tampa iššūkiu. Specialistas pastebi, kad mokymų metu žmonės neretai išsako norą patirti daugiau komandiškumo ir didesnį tarpusavio bendradarbiavimą. Tačiau nuolatinis, didelis prioritetų srautas gali sukelti konkurencines situacijas ir įtampą tarp kolegų.
Neapibrėžtumas ir interpretacijos ardo pasitikėjimą
„Kultūra, kurioje „viskas yra prioritetas“, pirmiausia kuria neapibrėžtumą tiek tarp organizacijos skyrių, tiek tarp pačių komandos narių. Žmogus psichologiškai linkęs aiškumo trūkumą užpildyti interpretacijomis, todėl, stokojant atviros komunikacijos, pradedami spėlioti kitų motyvai.
Mokymuose dažnai girdžiu, kad žmonėms norėtųsi daugiau komandiškumo, tarpusavio palaikymo ar pastebėjimo iš kolegų.
Tačiau kai į šį lūkestį neatsakoma arba reakcija neatitinka to, ko tikimės, gali kilti įtarimų dėl sąmoningo nekomandiškumo ar net priešiškumo. Nors tokias prielaidas būtų galima išsklaidyti atviru dialogu, intensyvus prioritetų tempas tam dažnai nepalieka erdvės. Dėl to palaipsniui ima formuotis nematomos vidinės sienos, didėja įtampa ir silpnėja pasitikėjimas komandoje.
„Fraze „viskas yra prioritetas“ sukuriama daug interpretacijų apie kitą žmogų: kodėl jam tai nėra prioritetas? Dažnas atsakymas – „nes jis blogas kolega“, – aiškina specialistas.
Kodėl per didelis prioritetų kiekis mažina komandos efektyvumą?
Organizacijos „Mostai“ vadovas sako, kad profesinis perdegimas nėra naujas reiškinys darbo rinkoje. Anot jo, per didelis prioritetų kiekis sukuria nuolatinės skubos būseną – komanda juda pirmyn, bet nežino, kodėl ir kur link. Tokioje aplinkoje efektyvumas tampa trapus: jis išsilaiko tol, kol pakanka vidinių resursų. Tačiau kai kryptis nuolat keičiasi, o prioritetai konkuruoja tarpusavyje, nyksta aiškumas ir pasitikėjimas. Todėl sustojimas, refleksija ir krypties peržiūra tampa vieninteliu būdu atkurti komandos judėjimą ir rezultatą.
„Galvodamas apie tai prisimenu vieną trumpą matytą vaizdo įrašą, kuris puikiai iliustruoja situaciją: mašina verčiasi nuokalne, ridenasi, dalys skraido į šalis, ir galiausiai visa sulamdyta nusileidžia ant keturių ratų tiesiai į stovėjimo vietą. Rezultatas yra, bet kokia to kaina?
Kai prioritetų yra per daug, komandos efektyvumas krenta, nes pradedame matuoti tik finišo kirtimą, bet nebevertiname to, kad po tokio „važiavimo“ kitą dieną komanda nebeturi resursų net užsivesti.
Dirbdamas su vadovų komandomis susidariau įspūdį, kad klaida įvyksta ne planavimo pradžioje, o eigoje. Vadovų komanda susirenka, apsitaria ir ištransliuoja prioritetus. Tačiau gyvename dinamiškoje aplinkoje, todėl pradėjus įgyvendinimo etapą komandos pamato trūkumus. Taip nutikus, traukinys vis tiek važiuoja toliau, pametama bendra kryptis, prašymai tampa nenuoseklūs ir neaiškūs. Tokiais atvejais kritiškai svarbu padaryti pauzę ir išeiti iš darymo režimo. Refleksija yra esminis būdas vėl susikalibruoti“, – pasakoja L. Kulikauskas-Maršantas.
Keturi žingsniai komandos darnai stiprinti
Komandų ugdymo specialistas L. Kulikauskas-Maršantas organizacijoms, kurios nori pereiti nuo „viskas yra prioritetas“ prie aiškių ir veikiančių prioritetų, siūlo laikytis keturių žingsnių, galinčių sustiprinti darnią komunikaciją komandoje.
„Tam, kad pasiektume ilgalaikių pokyčių, o ne tik kosmetinių pataisymų, siūlau keturių žingsnių procesą. Pirmiausia garsiai įvardykite „dramblį kambaryje“: „Matau, kad visos užduotys šiuo metu yra prioritetas. Ar tai pastebite ir jūs?“
Antras žingsnis – išgirsti. Leiskite komandai išsakyti, kokią kainą ši realybė kainuoja kiekvienam asmeniškai. Išryškės skirtingi, bet kartu bendrumų turintys realybės sluoksniai. Tai kuria pasitikėjimo atmosferą ir mažina vienišumo jausmą.
Trečias žingsnis – kadangi atidarėte erdvę atviriems pokalbiams, nustokite kalbėtis tik apie rezultatus ir pradėkite diskutuoti apie veikimo principus. Vietoj klausimo „ką darome?“ klauskite „kaip mes dirbame kartu?“. Tokius moderuojamus pokalbius turėkite reguliariai.
Ketvirtas žingsnis – pasitikrinkite su visais, ar visi spėjo išsisakyti. Kai pamatysite, kad patvirtinama, jog poreikiai išgirsti, natūraliai pereisite prie strategijos. Svarbiausia – neskubėti prieiti prie sprendimo.
Esu dirbęs su komandomis, kurių išorinių aplinkybių pakeisti buvo neįmanoma, tačiau praėjus šiuos keturis žingsnius atsirado palaikymo sistema komandoje, sumažėjo stresas, dingo interpretacijos ir atsirado daugiau erdvės kvėpavimui“, – vardija specialistas.
