Veido gestai yra vieni galingiausių komunikacijos būdų primatų bendruomenėse. Jie akimirksniu perduoda emocijas, ketinimus ir socialinę prasmę. Mandagi šypsena, trumpas šyptelėjimas atpažinus pažįstamą žmogų ar stipriai suspaustos lūpos nepasitenkinimo ženklui – judesiai gali būti labai subtilūs, tačiau jų siunčiama žinutė dažnai būna milžiniška.
Ilgą laiką mokslininkams buvo neaišku, kaip tiksliai veikia neuroniniai tinklai, leidžiantys mums valdyti mimiką. Dabar Winrichas Freiwaldas ir jo komanda išsamiai ištyrė veido išraiškas, kad atskleistų veido judesius valdančius tinklus ir juos kontroliuojančius neuroninius mechanizmus.
Paaiškėjo, kad į skirtingų mimikos gestų kodavimą įsitraukia ir žemesnio, ir aukštesnio lygmens smegenų sritys. Anksčiau manyta, kad šie procesai yra griežtai atskirti: emocinės išraiškos, pavyzdžiui, atsakomasis šypsnys, kyla iš vidinės kaktinės skilties dalies, o tokie veiksmai kaip valgymas ar kalbėjimas – iš šoninės kaktinės skilties.
Esame „sukurti“ valdyti veidą
Mūsų poreikis komunikuoti mimika siekia labai gilius smegenų sluoksnius – iki pat smegenų kamieno. Ten yra vadinamasis veidinio nervo branduolys, kurio motoriniai neuronai kontroliuoja veido raumenis. Iš jo išeina projekcijos į daugybę žievės sričių, įskaitant įvairias kaktinės žievės dalis, atsakingas už judesių valdymą ir sudėtingą mąstymą.
Unikali primatų savybė – tai, kad smegenų žievėje egzistuoja daug sričių, tiesiogiai valdančių mimikos raumenis, tačiau kiekvienos iš jų vaidmuo vis dar gana menkai žinomas. Tyrimai rodo, kad skirtingos smegenų sritys gali koduoti skirtingus veido judesius. Pavyzdžiui, žmonės, turintys šoninės kaktinės žievės pažeidimų, praranda gebėjimą normaliai kalbėti ar valgyti, o pažeidus vidurinę kaktinę žievę, nebeįmanoma tinkamai reikšti emocijų – tarp jų ir šypsotis.
– Tokie žmonės nepraranda pačios raumenų judėjimo galimybės, jie praranda gebėjimą atlikti konkretų veiksmą tam tikrame kontekste, – aiškina Freiwaldas.
Ką parodė tyrimai su makakomis?
Mokslininkai naudojo funkcinį magnetinio rezonanso tyrimą (fMRI) su makakomis, kurios atliko įvairius veido judesius. Paaiškėjo, kad mimikos kontrolė nėra priskirta vienai konkrečiai žievės sričiai. Be to, nustatyta, kad pirminė motorinė žievė apdoroja greitus signalus, pavyzdžiui, mirktelėjimą, o gilesnės, labiau vidinės sritys (tokios kaip priekinė kaktinė žievė) veikia lėčiau, bet stabiliau.
Šių mechanizmų supratimas gali turėti didelę praktinę vertę. Tai gali būti panaudota kuriant smegenų ir mašinos sąsajas protezų valdymo sistemoms ar naujiems klinikiniams sprendimams pacientams, patyrusiems smegenų pažeidimus. Geriau perpratus, kaip smegenys valdo veido raumenis ir emocijų raišką, galima padėti žmonėms atgauti prarastą judrumą ar gebėjimą bendrauti mimika.
