Senovės romėnai garsėjo pažangiomis vandentiekio ir higienos sistemomis – viešaisiais pirčių ir tualetų kompleksais. Tačiau, kaip atskleidė nauji moksliniai tyrimai, pirmosios pirtys, pastatytos Pompėjoje, buvo nepaprastai nešvarios.
Johanno Gutenbergo universiteto (JGU) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad senovės Pompėjos pirtys buvo pildomos maždaug kartą per dieną, o jose cirkuliuojantis vanduo buvo pilnas žmogaus veiklos atliekų.
Mokslininkai pažymi, kad Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu romėnai tiesė ilgo nuotolio akvedukus, kad galėtų kasdien maudytis ir palaikyti švarą. Tačiau ankstyviausiose Pompėjos pirtyse, kurios naudotos maždaug nuo 130 iki 30 metų prieš mūsų erą, dar Romos Respublikos laikais, situacija buvo visiškai kitokia. Iki pastatant akveduką miesto pirtys buvo pildomos vandeniu iš šulinių ir cisternų, naudojant vienintelį vandens kėlimo mechanizmą, kuriuo valdė vergai.
Norėdami ištirti tuo metu pirčių vandenyje buvusių medžiagų sudėtį, tyrėjai analizavo kalcio karbonato nuosėdų mėginius. Mineraloginiai tyrimai parodė, kad vanduo buvo užterštas sunkiaisiais metalais – švinu, cinku ir variu. Taip pat nustatyta žmogaus atliekų pėdsakų, tokių kaip prakaitas ir šlapimas. Visa tai rodo, kad vanduo greičiausiai buvo keičiamas tik kartą per parą.
„Vanduo šildomuose Respublikos laikų pirčių baseinuose rodo aukštą užterštumo žmogaus atliekomis lygį. Tai reiškia, kad jis nebuvo reguliariai atnaujinamas, o higienos sąlygos Pompėjos lankytojams buvo prastos“, – rašo tyrimo autoriai.
Kol kas nėra aišku, ar tokios sąlygos atbaidydavo pirčių lankytojus. Tyrimo bendraautoris Seesas Passchieras teigia, kad pirtyse lankydavosi visi – nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, o įėjimo kaina buvo žema. Anot jo, jei vanduo būtų buvęs visiškai atstumiantis ir dvokiantis, pirtys būtų likusios tuščios.
„Tikėtina, kad žmonės ilgai neužsibūdavo šiltuose baseinuose, kurie buvo nedideli. Daugiausia jie sėdėdavo, bendraudavo ir ilsėdavosi“, – priduria mokslininkas.
Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad po Vezuvijaus išsiveržimo, sunaikinusio Pompėją, dauguma miesto gyventojų pasitraukė. Vis dėlto dalis jų vėliau sugrįžo, o miestas dar kurį laiką tęsė egzistavimą, pamažu virsdamas lūšnynu.
