Autoritariniai režimai išsilaiko tol, kol žmonėms užtenka duonos ir žaidimų. Tačiau kai duonos pradeda trūkti, žmonės ima reikalauti ne tik jos, bet ir laisvės, o tai dažnu atveju lemia režimo žlugimą. Iranas šiandien yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip ekonominiai sunkumai ir politiniai suvaržymai gali tapti katalizatoriumi masinei visuomenės reakcijai.
Irane, kurį nuo 1979 metų valdo teokratinis režimas, jau beveik mėnesį vyksta masiniai gyventojų protestai. Juos paskatino itin prasta šalies ekonominė padėtis, apie 50 proc. siekianti infliacija ir stiprėjantys žmogaus teisių suvaržymai. Tai rodo, kad net ir ilgaamžiai režimai tampa pažeidžiami, kai ekonominė realybė ima akivaizdžiai skirtis nuo žmonių lūkesčių, o valstybė vis mažiau pajėgi užtikrinti net minimalų stabilumą.
Ekonominiai iššūkiai ir geopolitinės ambicijos
Žibalo į liepsnojančią nepasitenkinimo teokratiniu režimu ugnį papildomai įpylė kritusios naftos kainos, sugriežtintos ekonominės sankcijos ir sumenkusi Irano geopolitinė įtaka regione – Sirijoje, Libane ir Gazos Ruože. Autoritariniai režimai dažnai remiasi galios projekcija į išorę, tačiau silpstant ekonomikai tokias ambicijas išlaikyti darosi vis sunkiau. Visuomenė pamato, kad režimo prioritetai nukreipti ne į žmonių gerovę, o į savo valdžios išsaugojimą.
Irano gyventojams labiausiai skaudu matyti kitoje Persijos įlankos pusėje klestinčias ir pasiturinčias kaimynines valstybes, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra maždaug dešimt kartų didesnis nei Irano. Pagal šį rodiklį Iraną lenkia visos jo kaimynės, išskyrus talibų režimo valdomą Afganistaną ir skurdųjį Pakistaną. Tokie kontrastai visuomenei tampa ne tik ekonominio atsilikimo, bet ir moralinio neteisingumo simboliu: kodėl valstybė, turinti daug išteklių ir potencialo, vis dar lieka tarp paskutiniųjų?
Silpna ekonomika lemia ir nykstančią Irano ekonominę įtaką regione. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos ekonomika šiandien yra tris su puse karto didesnė nei Irano, nors dar prieš penkiolika metų Irano ekonomika buvo didesnė už Saudo Arabijos. Įdomu tai, kad šiuo metu Irano ekonomika yra mažesnė nei vos apie 10 mln. gyventojų turinčių Jungtinių Arabų Emyratų ar panašaus gyventojų skaičiaus turinčio Izraelio, nors pačiame Irane gyvena apie 90 mln. žmonių.
Niūrios perspektyvos režimui
Artimiausios perspektyvos Irano režimui nėra palankios. Tikėtina, kad naftos kainos išliks žemos. Ekonomiškai silpstanti ir į karą Ukrainoje įklimpusi Rusija yra nepajėgi reikšmingai padėti Iranui – ji menkai tepadėjo ir Sirijos bei Venesuelos režimams. Kinija, kuri superka apie 90 proc. Irano eksportuojamos naftos, demonstruoja santūrumą ir daugiausia yra užsiėmusi savo vidaus bei regioniniais klausimais.
Visa tai leidžia teigti, kad Irane yra nemaža tikimybė sulaukti esminių politinių ir ekonominių pokyčių, ypač turint omenyje, jog didžioji šalies gyventojų dalis nepalaiko esamo režimo. Jei – ar kai – Irane subyrės autoritarinis režimas, natūraliai kyla klausimas: kuri šalis bus kita eilėje?
