2026-ieji geopolitine prasme prasidėjo efektinga JAV operacija Venesueloje. Beveik iškart po šio įvykio pasirodė keli stulbinantys liudijimai: teigiama, kad per slaptą operaciją JAV pajėgos panaudojo ypač galingą nekinetinį ginklą, nuo kurio daugybė Venesuelos karių buvo akimirksniu neutralizuoti.
Pasak vieno įvykių liudininko, „amerikiečiai paleido kažką panašaus į labai galingą garso bangą, staiga pajutau, lyg mano galva sprogtų iš vidaus“, – pasakojo Venesuelos karys. Jo teigimu, visiems kariams iš karto pradėjo tekėti kraujas iš nosies, kai kurie net ėmė vemti krauju, o galiausiai jie sukrito ant žemės ir nebegalėjo judėti.
Iš pirmo žvilgsnio tokie pasakojimai primena ištrauką iš mokslinės fantastikos kūrinio – nematomas ginklas, sukeliantis nepakeliamą skausmą ir vidinį kraujavimą, nenaudojant jokių kulkų ar skeveldrų.
Nors šie teiginiai nėra patvirtinti, pats pasakojimas atkreipė dėmesį į vadinamuosius nekinetinius ginklus – tokią ginkluotę, kuri taikinius veikia ne kulkomis ar sprogimais (kinetine energija), o kitokiais fizikiniais poveikiais – elektromagnetinėmis bangomis ar garsu.
Tuo tarpu NATO kariuomenės jau kurį laiką turi ir naudoja kryptinės energijos ginklus (angl. directed energy weapons) – mikrobangų ar lazerių sistemas. Dažniausiai jos skirtos įvairių tipų techninei įrangai neutralizuoti, tačiau gali būti naudojamos ir gyvajai jėgai stabdyti.
Kas yra nekinetinis ginklas?
Nekinetiniai ginklai – tai plačiai apibrėžiama ginkluotės kategorija, kuri taikinį veikia ne tiesiogine mechanine energija (ne sviediniais, kulkomis ar skeveldromis), o kitais fizikiniais poveikiais. Dažniausiai tai yra kryptinės energijos ginklai. Tokie ginklai generuoja tam tikro tipo energijos spindulį ar bangas, kurios gali sutrikdyti gyvosios jėgos ar technikos veikimą.
Šiai kategorijai priskiriami, pavyzdžiui, elektromagnetiniai ginklai (mikrobangų spinduliai, lazeriai, elektromagnetiniai impulsai) ir akustiniai ginklai (labai didelio intensyvumo garso ar infragarso bangų spinduliuotė).
Čia galima paminėti ir kitą nemirtiną kovos įrangą, kuri veikia per jutimus ar psichiką – pavyzdžiui, akinamosios šviesos spindulius ar chemines dirginančias medžiagas. Pagrindinis tokios ginkluotės tikslas – laikinai neutralizuoti arba sutrikdyti priešininką fiziškai, nesunaikinant infrastruktūros ir (idealiu atveju) nesukeliant ilgalaikių ar mirtinų sužalojimų.
Pažymėtina, kad nekinetiniai ginklai mūšio lauke naudojami jau seniai. Moderniuose kariniuose konfliktuose itin svarbios yra elektroninės kovos priemonės (angl. EW – electronic warfare): radarų slopinimas, ryšių trukdymas, elektromagnetiniai impulsai (angl. EMP – electromagnetic pulse), galintys išvesti iš rikiuotės elektroninę įrangą.
Lietuvoje taip pat nuolat jaučiamas GPS signalų trikdymas, sklindantis iš Karaliaučiaus srities. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais intensyviai tyrinėjami ir nekinetiniai ginklai, veikiantys būtent gyvąją jėgą, siekiant sukelti skausmą, dezorientaciją, paniką arba laikinai sutrikdyti jutimus.
Prasiskverbia tik į odos paviršių
Garsiausias mikrobangomis paremto ginklo pavyzdys – JAV sukurta sistema „Active Denial System“ (ADS), dar vadinama „skausmo spinduliu“.
Šis prietaisas skleidžia didelio intensyvumo milimetrinių bangų mikrobangų spindulį, kurio bangos ilgis yra apie 3,2 mm (95 GHz dažnis). Fiziškai toks spindulys sukelia dielektrinį kaitinimą taikinyje – panašiai kaip buitinė mikrobangų krosnelė.
Tačiau, skirtingai nuo buitinės mikrobangų krosnelės, veikiančios apie 2,45 GHz dažniu, ADS naudoja daug aukštesnį dažnį (95 GHz). Dėl to energija prasiskverbia tik maždaug 0,4 mm į odos paviršių ir per kelias sekundes gali jį įkaitinti iki 50–55 °C. Tai sukelia stiprų deginantį skausmą ir verčia instinktyviai trauktis iš spindulio zonos. Trumpalaikė tokios spinduliuotės ekspozicija paprastai sukelia tik odos paraudimą. Žinoma, teoriškai galima sukurti sistemas, naudojančias mažesnius dažnius, kurie galėtų pažeisti gilesnius audinius.
Didelio intensyvumo mikrobangų impulsai taip pat tiriami kaip priemonė techninei įrangai išjungti ar net sugadinti. Pavyzdžiui, kuriamos HPM (angl. high-power microwave) sistemos ir raketos (CHAMP projektas), kurios skleidžia trumpus galingus mikrobangų impulsus. Jie gali pažeisti elektronikos komponentus, išjungti radarus, ryšio priemones. Toks impulsas veikia tarsi lokalizuota elektromagnetinė bomba, galinti išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką be kinetinės atakos.
Paslaptingas „Havanos sindromas“
Pulsuojantys radijo dažniai siejami ir su paslaptinguoju „Havanos sindromu“. Šis sindromas – tai iki galo nepaaiškintas sveikatos sutrikimų rinkinys, apie kurį nuo 2016 m. pranešė JAV ir Kanados diplomatai bei žvalgybos pareigūnai, dirbę Kuboje ir kitose šalyse.
Žmonės skundėsi staigiais galvos skausmais, galvos svaigimu, pykinimu, klausos sutrikimais, koncentracijos ir atminties problemomis, kartais – spaudimo ar garso pojūčiu galvoje. Iš pradžių buvo spėliojama apie galimą kryptingą mikrobangų ar garso poveikį, tačiau vėlesni tyrimai pateikė ir alternatyvių paaiškinimų, įskaitant psichologinius veiksnius ar aplinkos įtaką. Iki šiol nėra vieningo mokslinio sutarimo dėl „Havanos sindromo“ priežasčių.
Kitas svarbus elektromagnetinių ginklų tipas – lazeriai. Lazerio spindulys taip pat nekontaktiniu būdu perduoda energiją taikiniui. Karinėje įrangoje naudojamos tiek matomos šviesos, tiek infraraudonųjų spindulių lazerinės sistemos.
Galingi lazeriai gali būti skirti fiziniam taikinio sunaikinimui – pavyzdžiui, mechaniškai sugadinti droną ar raketą jų skrydžio metu. Tačiau egzistuoja ir akinamieji lazeriai. Silpnesnio intensyvumo, plačiau skleidžiamas lazerio spindulys gali apakinti priešininką.
Priklausomai nuo poveikio trukmės, apakimas gali būti laikinas arba išlikti visam laikui. Dėl šio galimo poveikio dar 1995 m. priimtas tarptautinis draudimas naudoti ginklus, specialiai sukurtus apakinti. Vis dėlto lazeriai plačiai naudojami kaip priemonės įvairių optinių jutiklių (pvz., žemė–oras raketų optinių sekiklių) naikinimui ar laikinam sutrikdymui.
Kova garsu
Antroji nekinetinių ginklų grupė – garsiniai arba akustiniai ginklai. Jų veikimas paremtas didelio intensyvumo garso bangomis, kurios fiziškai veikia taikinį per klausos organus, slėgio bangą ar net per viso kūno vibracijas.
Vienas tokių įrenginių – LRAD (angl. Long Range Acoustic Device), dažnai vadinamas garso patranka. LRAD – tai kryptinis garsiakalbių masyvas, galintis skleisti itin intensyvų ir siaurai fokusuotą garso pluoštą.
Įrenginys atrodo tarsi didelė plokščia lėkštė (apie 0,5–1 m skersmens), sudaryta iš daugelio sinchroniškai veikiančių garsiakalbių. Taikinio zonoje sukuriamas kurtinantis triukšmas, tačiau vos už kelių dešimčių metrų poveikis stipriai sumažėja.
LRAD NATO kariuomenėse naudojamas ir žodiniams įspėjimams dideliu atstumu, nes žmogaus kalbos suprantamumas išlieka net už kilometro. Naujausių LRAD modelių garso slėgio lygis siekia apie 160 dB 1 metro atstumu. Tai reiškia, kad net už 20 metrų gali būti juntamas 110–120 dB lygio garsas – pakankamas sukelti skausmą ausyse ir laikiną kurtumą. 160 dB triukšmas arti ausies gali suplėšyti ausies būgnelį, pažeisti vidinę ausį, sukelti vestibiuliarinio aparato (pusiausvyros) sutrikimus.
Infragarsas – tai garso bangos, kurių dažnis mažesnis nei 20 Hz, t. y. žemiau žmogaus girdimumo slenksčio. Populiariojoje literatūroje infragarsui priskiriamos įvairios sąmokslo teorijos: esą tam tikras dažnis (apie 7 Hz) gali sukelti vidaus organų rezonansą ir net sustabdyti širdį, o vadinamoji „rudoji nata“ (angl. brown note, apie 5 Hz) neva priverčia žmogų prarasti žarnyno kontrolę. Nors tokie ekstremalūs efektai nėra moksliškai ar eksperimentiškai patvirtinti, infragarsas tikrai turi fiziologinį poveikį.
Esant pakankamai didelei amplitudei, infragarso bangos gali sukelti nerimą, pykinimą, galvos skausmą, spaudimo pojūtį. Tikėtina, kad tai susiję tiek su vidinės ausies pusiausvyros sistemos dirginimu (panašiai kaip žemo dažnio virpesiai sukelia jūros ligą), tiek su rezonansiniais reiškiniais krūtinės ląstoje ar akyse.
Primena Venesuelos atvejį
Karinis susidomėjimas infragarsu išlieka nuolatinis, nes tokios bangos ore slopinamos nedaug, be to, jos jaučiamos visu kūnu, todėl įprasta ausų apsauga tampa neveiksminga. Jau nuo XX a. pabaigos buvo mėginimų kurti kryptinius infragarsinius šaltinius. Yra atlikta eksperimentų, kuriuose infragarso pagalba imituotas kitų garso šaltinių triukšmas – pavyzdžiui, lėktuvų variklių garsas.
Ši idėja atgimsta ir dabar, imituojant dronų ar kitų skraidyklių garsą ir taip siekiant sukelti nerimą ar baimę priešininkui (dažniausiai jau girdimų dažnių diapazone, kaip nekinetinį ginklą). Taip pat fiksuoti bandymai sukurti infragarsinę patranką, kuri taikinio zonoje žmonėms sukeltų nerimo jausmą, pykinimą. Tačiau bent kol kas efektyviai veikiančios infragarsinės ginkluotės nėra.
Dažniausiai sutinkamas garsu paremtų ginklų pavyzdys – kurtinančiosios granatos (angl. flashbang). Tai nedideli sprogstamieji užtaisai, sukurti taip, kad sukeltų labai ryškų šviesos blyksnį (apie 7 mln. kandelų) ir kurtinantį trenksmą (160–180 dB).
Sprogstamasis užtaisas sukonstruotas taip, kad nesusidarytų skeveldros. Dažnai granatos korpusas būna popierinis ar plastikinis, todėl šrapneliai nesužaloja, tačiau garsas ir slėgio banga sukelia laikiną aklumą, kurtumą, pusiausvyros sutrikimą ir stiprų išgąstį.
Šių granatų smūginė banga (nors ir silpnesnė nei kovinio užtaiso) gali sukelti vidines traumas. Medicinoje aprašyta, kad sprogimų pirminės bangos trauma pažeidžia plonas membranas: ne tik ausų būgnelius, bet ir plaučius, žarnyną, akis. Todėl, jei kurtinančioji granata sprogsta arti veido, gali pradėti tekėti kraujas iš ausų, nosies, žmogus gali net prarasti sąmonę dėl smegenų sukrėtimo.
Psichologinis veiksnys
Grįžtant prie liudininko iš Venesuelos minėtų simptomų (kraujavimas iš nosies, koordinacijos praradimas), visi jie galėtų būti sukelti ir vien galingo trenksmo bei šviesos blyksnio. Jei nedidelėje patalpoje būtų susprogdintos kelios galingos kurtinančiosios granatos, netoliese esantys žmonės tikrai galėtų patirti kontūziją: jiems bėgtų kraujas iš sužalotų nosies kapiliarų, ausų, jie jaustų pykinimą (būdingą smegenų sutrenkimui), galbūt vemti krauju (jei prarytas kraujas iš nosiaryklės arba pažeistas skrandis).
Įdomu tai, kad net vien pasakojimai (tokie kaip šis, susijęs su Venesuela) gali būti laikomi savotišku nekinetiniu ginklu. Net jei minėtas gandas ir nepatvirtintas, jis gali psichologiškai demoralizuoti galimus priešininkus net be realaus ginklo panaudojimo.
Vien žinojimas, kad kažkur gali būti nepastebimas įrenginys, galintis akimirksniu pažeisti odą, akis, ausis ar vidaus organus, kelia didelį psichologinį nerimą. Nekinetinių ginklų kūrimas įneša į ginklavimosi varžybas naują matmenį – ne tik fizinį, bet ir psichologinį.
