Tvarkingame, ilgametę istoriją turinčiame sode anksčiau ar vėliau tenka šalinti senus, ligotus ar vėjo pažeistus medžius. Tačiau nupjautas kamienas – tik pusė darbo. Liekantys kelmai trukdo prižiūrėti veją, vaikščioti po sklypą, užima brangią vietą ir neretai tampa kenkėjų prieglobsčiu. Toliau rasite aiškiai aprašytus, natūralius ir aplinkai draugiškus kelmų šalinimo būdus, kuriems nereikia sunkios technikos ar pavojingos chemijos.
Kuo senesnis sodas, tuo dažniau paaiškėja, kad kai kuriuos medžius būtina nupjauti. Ligos, prastas augalų būklės, vėjo išlaužtos šakos – visos šios priežastys lemia, kad medį tenka pašalinti. Tačiau po jų liekantys kelmai ir šaknys išlieka problema: jie trukdo prižiūrėti veją ir vaikščioti po sodą, užima naudingą plotą, be to, kelmuose dažnai įsikuria kenkėjai.
Dažnas sodininkas ilgainiui nusprendžia, kad kelmų reikia atsikratyti. Savarankiškas iškasimas ir rovimas – veiksmingas, bet labai sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas. Kitas kelias – naudoti sunkią techniką, tačiau tai dažniausiai pasiteisina tik tuščiuose sklypuose. Jau sutvarkytuose, apsodintuose soduose tokie darbai sukelia didelius pažeidimus ir tampa tiesiog neekonomiški.
Kai mechaninis kelmų šalinimas neįmanomas ar per daug žalingas, verta pasitelkti natūralius medienos irimo paspartinimo būdus. Internete aprašoma daug įvairių metodų, bet ne visi jie saugūs aplinkai ir žmogui. Dalies priemonių sudėtyje yra stiprių cheminių medžiagų, galinčių užteršti dirvožemį ir vandenį, kai kurios yra degios. Tokių priemonių naudojimas pernelyg rizikingas, kad būtų verta jas taikyti sode.
Kelmų šalinimui geriausia rinktis natūralius metodus. Tai saugiau žmonėms, naminiams gyvūnams ir aplinkui augantiems augalams. Be to, dauguma šių priemonių yra pigios, todėl leidžia sutaupyti. Vis dėlto reikia suprasti, kad natūralūs metodai neveikia per dieną – tai kelis metus trunkantis procesas. Reikia kantrybės, tačiau laikui bėgant kelmas suyra be didelių pastangų, be žalos sodui ir be nereikalingų išlaidų.
Kaip pašalinti medžio kelmą – 3 natūralių metodų palyginimas
Nepriklausomai nuo to, kokį natūralų kelmo šalinimo būdą pasirinksite, pirmiausia reikia jį tinkamai paruošti. Medį svarbu nupjauti kuo arčiau žemės, o kelme išgręžti kuo daugiau maždaug 5 cm skersmens skylių maksimaliu įmanomu gyliu. Taip naudojamos medžiagos pateks į kelmo vidų ir pradės jį ardyti iš vidaus.
Po to kelmą pravartu uždengti neperšlampama plėvele ar tentu, kad būtų išlaikoma drėgmė ir šiluma – tai pagreitina puvimo procesą. Kartą per 3–4 savaites į kelmą reikėtų papildomai sudėti arba užpilti pasirinktos priemonės.
Iš natūralių būdų medžio kelmui šalinti dažniausiai minimi šie trys:
Actas ir soda – tradicinis, buityje gerai žinomas derinys, tinkamas ir kelmams ardyti. Išgręžtas skyles reikia iki pat viršaus pripildyti sodos, storu sluoksniu ją užbarstyti ant kelmo paviršiaus, o po to viską užpilti 3–4 litrais acto (kiekis priklauso nuo kelmo dydžio).
Magnio druska (Epsom druska) – natūrali mineralinė medžiaga, magnio sulfatas. Svarbu jos nepainioti su įprasta valgoma druska. Epsom druska gausiai suberiama į kelmo skyles ir sudrėkinama vandeniu. Ji skatina medienos džiūvimą ir irimą.
Močia (karbamidas) – organinė medžiaga, dažnai naudojama kaip azoto trąša. Dėl didelės azoto koncentracijos karbamidas žymiai paspartina medienos irimą. Jį galima berti tiesiai į kelmo skyles, kaip ir Epsom druską, arba ištirpinti vandenyje ir užpilti ant kelmo (1 kg karbamido 10 litrų vandens).
Kuris būdas veiksmingiausias? Skirtingi metodai veikia nevienodai greitai ir patikimai. Lėčiausias ir mažiausiai patikimas yra actas su soda – rezultatų galima tikėtis tik po 3–5 metų, priklausomai nuo kelmo dydžio ir medžio rūšies.
Epsom druska leidžia mažus kelmus išardyti maždaug per metus, o dideliems prireikia 2–3 metų. Sparčiausiai paprastai veikia karbamidas – pirmieji rezultatai dažnai matomi per metus ar kiek daugiau. Šis metodas ypač tinka ką tik nupjautiems, dar drėgniems medžiams: tokiu atveju dažnai suyra ne tik kelmas, bet ir didelė dalis šaknų.
