Automobilio vilkimas yra sudėtingas ir nestandartinis važiavimo režimas, kurio vairavimo mokyklose paprastai nemokoma. Prieš pradedant vilkti nevažiuojantį automobilį realiame eisme, būtina suprasti pagrindinius teorinius principus, nes net ir nedidelė klaida gali baigtis avarine situacija ar techniniais gedimais. Dvi transporto priemonės, sujungtos lynu, tampa viena sudėtingai valdoma sistema, kurioje kiekvienas vairuotojo veiksmas turi tiesioginę įtaką kitam automobiliui.
Didžiausia baimė vilkimo metu dažniausiai tenka velkamo automobilio vairuotojui, nes jam kyla reali rizika prisivyti priekyje važiuojantį automobilį. Pagal Kelių eismo taisykles maksimalus vilkimo lyno ilgis yra šeši metrai, o tai stabdymo atžvilgiu yra labai trumpas atstumas. Jei vilkiančio automobilio vairuotojas staigiai stabdo, o galinis nespėja sureaguoti, susidūrimas tampa labai tikėtinas.
Kita dažna problema – lyno nutraukimas. Jei velkamo automobilio vairuotojas leidžia lynui pernelyg nusmukti, o vilkiantis automobilis pradeda judėti ar greitėti, staigus timptelėjimas gali viršyti lyno tvirtumo ribas. Dar viena reali grėsmė – pervažiavimas per lyną, ypač tada, kai priekinis automobilis netikėtai sustoja, o galinis dar rieda iš inercijos.
Vilkimo metu abiem vairuotojams reikia atsižvelgti ir į posūkių specifiką. Posūkiuose būtina rinktis platesnę trajektoriją, nes tiek vilkiantis, tiek velkamas automobilis turi „užmesti“ posūkį, kitaip kyla pavojus užvažiuoti ant bortelio. Be to, dviejų automobilių junginys su lynu yra nevikrus ir sunkiai prognozuojamas kitiems eismo dalyviams, todėl išlieka rizika, kad į vilkstinę atsitrenks trečiasis automobilis.
Dėl šios priežasties priekyje važiuojantis vairuotojas privalo ypač atidžiai rinktis važiavimo trajektoriją ir iš anksto numatyti situacijas, kad netrukdytų bendram eismo srautui.
Vienas didžiausių praktinių sunkumų vilkimo metu yra pastangos išlaikyti vilkimo lyną nuolat bent šiek tiek įtemptą. Visiškai to pasiekti beveik neįmanoma, tačiau kuo mažiau lynas nusmunka, tuo saugesnis tampa visas procesas. Papildomų problemų sukelia tai, kad velkamame automobilyje neveikia nei vairo, nei stabdžių stiprintuvai, todėl vairą sukti ir stabdyti tenka gerokai didesne fizine jėga.
Prieš pradedant vilkimą būtina susitarti dėl tarpusavio ryšio. Tam gali būti naudojamas telefonas su garsiakalbiu, iš anksto sutarti šviesų signalai ar rankų ženklai. Vilkimo lynas turi būti tvirtinamas tik prie gamintojo numatytų vilkimo kilpų. Priekyje važiuojantis automobilis privalo važiuoti su įjungtomis artimosiomis šviesomis, o velkamas automobilis – su avariniu signalu.
Sudėtingiausias etapas yra pajudėjimas iš vietos. Vilkiančio automobilio vairuotojas turi pradėti riedėti itin švelniai, pamažu pašalindamas lyno laisvumą ir jį įtempdamas. Tik po to galima didinti variklio apsukas ir visiškai atleisti sankabą, jei automobilis turi mechaninę pavarų dėžę.
Važiavimo greitis turi būti kuo mažesnis. Nors kai kurių šalių taisyklės leidžia vilkti iki penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, realiomis sąlygomis saugus greitis dažnai būna gerokai mažesnis. Stabdant vilkiančio automobilio vairuotojas turi tai daryti labai švelniai, o velkamo automobilio vairuotojas gali stabdyti stipriau, kad lynas išliktų įtemptas.
Velkamame automobilyje rekomenduojama įjungti degimą, net jei variklis neveikia. Tai leidžia naudotis posūkio signalais, valytuvais, salono ventiliacija ir prireikus nuleisti langus, kad stiklai neaprasotų ir nesikauptų kondensatas.
Automobiliuose su mechanine pavarų dėže dažniausiai pasirenkama laisva pavara, tačiau kai kurie vairuotojai vilkia automobilį įjungę aukštesnę pavarą, pavyzdžiui, ketvirtą ar penktą. Taip lengviau palaikyti lyno įtempimą, tačiau tai padidina apkrovą vilkiančiam automobiliui. Tokiu atveju būtina užtikrinti, kad variklis neužsivestų „iš bėgimo“. Tam gali būti neįjungiamas degimas, atjungiamas uždegimo sistemos maitinimas arba išimamas atitinkamas saugiklis.
Automobilių su automatine pavarų dėže vilkimas dažniausiai yra draudžiamas. Tai dažnai aiškiai nurodyta gamintojo naudotojo vadove. Senesniems automatams anksčiau buvo taikomos ribotos vilkimo taisyklės, leidusios trumpą atstumą ir mažą greitį, tačiau šiuolaikinėse transmisijose šios galimybės praktiškai nebeliko.
Daugeliu atvejų leidžiama tik minimaliai pajudinti automobilį, kad jis būtų užkeltas ant tralo. Tiksli informacija visada turi būti tikrinama konkretaus modelio dokumentacijoje arba pas oficialų atstovą, nes pažeidus rekomendacijas galima rimtai sugadinti pavarų dėžę.
Automobilio vilkimas apskritai draudžiamas tais atvejais, kai neveikia stabdžių sistema ar vairavimo mechanizmas, kai yra rimtų pakabos ar transmisijos gedimų, kai kelio danga padengta plikledžiu, kai automobilis turi visų varančiųjų ratų pavarą be specialaus vilkimo režimo arba kai gamintojas tiesiogiai draudžia vilkti konkretų modelį. Dažnai tai galioja ir elektromobiliams, nors kai kuriems iš jų numatytos ribotos išimtys.
Tokiose situacijose vienintelis saugus ir techniškai teisingas sprendimas yra naudotis tralo ar evakuatoriaus paslaugomis. Nors Kelių eismo taisyklės leidžia automobilio vilkimą, tai išlieka padidintos rizikos manevras. Dviejų automobilių junginys su lynu yra nestabilus ir sunkiai valdomas, todėl sprendžiant, ar vilkti, ar kviesti evakuatorių, visada verta rinktis saugesnį variantą.eismo įvykį. Šią riziką būtina įvertinti sprendžiant dilemą – vilkti ar kviesti evakuatorių.
