Visai greta Via Pietralata gatvės šiaurės rytų šiuolaikinio Romos dalyje aptiktos dvi elitinės Romos respublikos laikų kapavietės, kurioms daugiau nei 2400 metų.
Pažymima, kad palaidojimai buvo įrengti kameriniuose kapuose bendrame laidojimo komplekse, šalia to, kas, panašu, buvo graikų pusdieviui Herakliui skirta šventykla. Heraklis romėnams buvo populiarus apsaugos simbolis. Kasami ir senovinio kelio ruožai, taip pat du dideli monumentalieji baseinai ar rezervuarai, kurie, tikėtina, buvo naudojami šventinėse apeigose.
„Dėl šių radinių Romos priemiesčiai atsiveria kaip gilių, dar neištirtų atminties klodų saugyklos“, – sakė pagrindinė Romos valstybinė archeologė Daniela Porro.
Įdomu tai, kad senovinio apgyvendinimo pėdsakai Via Pietralata rajone buvo užfiksuoti dar dešimtajame dešimtmetyje, o kasinėjimai prie šventyklos pradėti 2022 metais, jiems vadovaujant valstybiniam archeologui Fabriziui Santi. Ši teritorija kadaise buvo už senovinių Romos miesto sienų, o dabar tai – šiuolaikinio miesto priemiestis.
Nuo to laiko archeologų komanda rado bronzinių monetų, liudijančių, kad šventykla buvo naudojama V–IV a. pr. Kr., kai Roma, kaip manoma, jau buvo respublika.
Buvo teigta, kad tarp radinių yra šešios bronzinės Heraklio statulėlės, tačiau Italijos kultūros ministerijos ataskaitose jos neminimos. Iš tiesų, šventyklos centre kadaise stovėjo statula, bet dabar ji dingusi.
Senoviniai kapų gyventojai
Manoma, kad kapavietės liudija, jog šioje vietoje gyveno turtinga giminė, vadinta romėnų „rodu“. Vienoje iš neseniai aptiktų kapaviečių rastas akmeninis sarkofagas ir trys kremacijos urnos, kitoje – suaugusio vyro skeletas.
Du akmeniniai baseinai ar rezervuarai pastatyti praėjus daugiau kaip šimtmečiui po kapų įrengimo. Didžiausias iš jų buvo daugiau nei 28 metrų ilgio, apie 10 metrų pločio ir maždaug 2,1 metro gylio, kitas – šiek tiek trumpesnis, bet beveik dukart gilesnis. Pasak Santi:
„Tai galėjo būti su ritualais susiję statiniai arba, kas mažiau tikėtina, skirti gamybinei veiklai ar vandeniui kaupti. Išsamūs moksliniai tyrimai leis šiuos radinius tiksliai įvertinti kontekste ir suprasti jų vietą senoviniame kraštovaizdyje.“
Jo teigimu, senovinis kelias buvo pagrindinis šios vietovės elementas. Jis vedė į nedidelį kultinį pastatą, vadinamą sacellum (lot. „šventykla“), skirtą dievui – tikriausiai sudievintam herojui Herakliui, kurio kultas šioje teritorijoje buvo ypač paplitęs.
Įdomu tai, kad Heraklis garsėjo nepaprasta jėga, o jo garbinimas kaip apsaugos ir dorybės simbolio Romoje buvo plačiai paplitęs daugelį šimtmečių.
