Savanorių grupė kelias dienas praleido užrakinta mažame viešbučio kambaryje kartu su žmonėmis, kurie tuo metu sirgo gripu. Jie žaidė stalo žaidimus, dalijosi daiktais, kartu mankštinosi – sąlygos buvo specialiai sukurtos taip, kad virusui būtų kuo lengviau plisti. Vis dėlto nė vienas iš sveikų dalyvių gripu neužsikrėtė.
Šis netikėtas rezultatas gautas gerai suplanuoto tyrimo metu, kuriuo siekta atsakyti į paprastą, bet svarbų klausimą: kaip iš tikrųjų plinta gripas?
Žinoma, kad gripą sukeliantis gripo virusas plinta oru su mikroskopiniais lašeliais (aerozoliais), kurie išsiskiria, kai užsikrėtęs žmogus kosėja, čiaudi ar net tiesiog normaliai kvėpuoja. Virusas taip pat gali būti perduodamas per užkrėstus paviršius – durų rankenas, telefonus ir pan. Tokia perdavimo forma vadinama fomitu perdavimu.
Kaip efektyviai virusas plinta, priklauso nuo kelių veiksnių: kiek viruso išskiria užsikrėtęs asmuo, kokia patalpos temperatūra ir drėgmė, taip pat – kaip arti vienas kito yra žmonės.
Siekdami atskirti, kurie iš šių veiksnių yra svarbiausi, Merilando universiteto (JAV) mokslininkai atliko realiomis sąlygomis paremtą perdavimo eksperimentą, kuriame dalyvavo žmonės, natūraliai užsikrėtę gripu.
Į viešbučio kambarius jie surinko dalyvių grupes, kuriose kartu buvo aktyviai gripu sergantys žmonės (vadinami „donorais“) ir sveiki savanoriai (vadinami „gavėjais“). Tikslas buvo paprastas: stebėti, ar gripas išplis sąlygomis, kurios yra kuo palankesnės viruso perdavimui.
Nors dalyviai praleido kartu kelias dienas artimoje aplinkoje, nė vienas gavėjas gripu nesusirgo.
Šis požiūris skyrėsi nuo ankstesnių tyrimų, kurių metu sveiki savanoriai buvo tyčia užkrėčiami gripu. Naudodami natūraliai užsikrėtusius „donorus“, mokslininkai siekė geriau atspindėti tikrovėje vykstantį gripo plitimą už laboratorijos ribų.
Buvo atliktos dvi eksperimento versijos. Pirmuoju atveju vienas donoras dalijosi kambariu su aštuoniais gavėjais. Antruoju – keturi donorai buvo apgyvendinti kartu su trimis gavėjais. Donorai buvo 20–22 metų, o gavėjai – 25–45 metų amžiaus.
Kambaryje palaikyta temperatūra ir drėgmė, laikomos palankiomis gripo plitimui: 22–25 °C ir 20–45 % santykinė drėgmė. Prieš dalyvius izoliuodami, tyrėjai užsandino pagrindinius nekontroliuojamo oro patekimo kelius – langus, duris ir vėdinimo sistemos nesandarumus – taip sąmoningai sukurdami menką vėdinimą ir prastą oro kokybę.
Per 3–7 dienas dalyviai kasdien ilgai būdavo kartu uždaroje erdvėje. Jie žaidė kortomis sėdėdami labai arti vienas kito, dalyvavo šokių ar jogos užsiėmimuose, dalijosi bendrais daiktais – žymekliais, mikrofonais, planšetiniais kompiuteriais.
Tyrėjai stebėjo viruso perdavimą matuodami viruso kiekius donorių iškvėptame ore, seilėse ir burnos gleivinės mėginiuose. Taip pat buvo tiriami bendri daiktai ir kambario oras dėl viruso dalelių. Dalyviai fiksavo simptomus – kosulį, čiaudulį, galvos skausmą ir kitus tipinius gripo požymius.
Kodėl virusas neperdavė?
Keli donorių mėginiai patvirtino aktyvią gripo infekciją. Tačiau nė vienas gavėjas nebuvo teigiamas gripo testui. Kai kurie skundėsi lengvais negalavimais, pavyzdžiui, galvos skausmu, tačiau jokių aiškių gripo infekcijos įrodymų nebuvo.
Mokslininkai siūlo tris pagrindines priežastis, galinčias paaiškinti, kodėl perdavimas neįvyko: mažą viruso išskyrimo lygį donorų organizmuose, dalinį gavėjų imunitetą ir patalpoje susidariusią oro cirkuliaciją.
Manoma, kad vaikai yra vieni svarbiausių gripo plitimo variklių, tačiau šiame tyrime dalyvavo tik suaugusieji. Suaugę donorai eksperimente išskyrė palyginti mažus viruso kiekius. Tai gali būti susiję su tuo, kokiais viruso štamais jie buvo užsikrėtę, su dalyvių amžiumi ar su tuo, kad jie turėjo nedaug simptomų. Buvo stebėta labai mažai kosėjimo ir čiaudėjimo, todėl į orą pateko mažiau viruso.
Gavėjai taip pat galėjo būti mažiau imlūs infekcijai. Visi jie jau buvo išgyvenę ne vieną gripo sezoną, nemaža dalis buvo anksčiau skiepijęsi nuo gripo, o vienas – paskiepytas einamąjį sezoną. Ši ankstesnė ekspozicija ir vakcinacija galėjo suteikti tam tikrą foninį imunitetą.
Nors temperatūra ir drėgmė buvo parinktos taip, kad palankiai veiktų viruso plitimą, itin stipri oro recirkuliacija, sukurta naudojant ventiliatorius, galėjo išsklaidyti viruso prisotintus oro debesis. Vietoj to, kad viruso dalelės ilgiau užsilaikytų aplink donorą, oro srautai galėjo šiuos debesis suskaidyti ir praskiesti, taip sumažindami viruso kiekį, kurį įkvėpė gavėjai.
Apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, kad pagrindiniai gripo plitimo veiksniai yra kosėjimas ir čiaudėjimas, ypač tų žmonių, kurie išskiria labai didelius viruso kiekius – tokius asmenis kartais vadina „superplatintojais“. Taip pat itin svarbų vaidmenį vaidina asmenų imunitetas ir oro judėjimas uždarose patalpose.
Šis tyrimas nereiškia, kad gripas yra nepavojingas ar sunkiai perduodamas. Kasmet pasaulyje užregistruojami milijonai, o galbūt ir milijardai gripo atvejų, ir yra tvirtų įrodymų, kad aerozolinis perdavimas yra vienas pagrindinių plitimo būdų. Tačiau tyrimas rodo, kad gripo plitimui svarbios sąlygos yra sudėtingesnės, nei vien buvimas tame pačiame kambaryje su sergančiu žmogumi.
Ne visi žmonės išskiria vienodą viruso kiekį, ir ne visi yra vienodai pažeidžiami infekcijos. Didžiausia aerozolinio perdavimo rizika kyla tuomet, kai sergantis žmogus kosėja ir čiaudi, todėl tokie asmenys, jei tik įmanoma, turėtų izoliuotis ir dėvėti gerai priglundančią kaukę, kad sumažintų viruso patekimą į aplinkinį orą. Geras vėdinimas ir efektyvi oro cirkuliacija yra ypač svarbūs mažose, prastai vėdinamose patalpose.
Esant neaiškiai situacijai, saugiausia laikyti, kad galite ir užsikrėsti gripu, ir jį perduoti kitiems, todėl verta laikytis visuomenės sveikatos rekomendacijų – skiepytis nuo gripo ir, esant poreikiui, dėvėti kaukes.
