Žiema – metų laikas, kuris kelia itin prieštaringas emocijas, ypač šunų šeimininkams. Žmonės be šuns dažnai su žibančiomis akimis sušunka: „Dievinu žiemą! Tas sniegas, ta nuotaika!“, o šunų augintojai į juos žvelgia su tyliu užuojautos atspalviu, pasitaiso ant akių nuslydusią kepurę ir ruošiasi dar vienam žygiui laukan – tarsi į slaptą komandą išsiųstas kareivis.
Žiema su šunimi yra visai kita istorija, kai sniegas žmogui siekia iki kelių, o šuniui – iki pažastų. Šaligatviai virsta ledo čiuožyklomis, dosniai pabarstytomis kelio druska, kuri greitai primena, kad ir šuns letenos turi savo ribas. Prie to dar prisideda kandantis rytinis šaltis – būtent tada, kai šuo būtinai turi eiti į lauką ir su neslepiamu džiaugsmu apuostyti kiekvieną sniego centimetrą, o žmogų jau spaudžia laikas į darbą.
Kaip šuns šeimininkė manau, kad jokios naudos iš gražios, lyg iš „Narnijos“ filmo atkeliavusios žiemos, jei į kiekvieną pasivaikščiojimą vietoj batų ramiausiai galėčiau autis pačiūžas ir sukti piruetus ant šaligatvio ledo, desperatiškai bandydama suspėti paskui savo šunį.
Mylėtina ir tai, kad dėl visų tų sluoksnių drabužių būnu perkaitusi dar neišėjusi iš laiptinės – vien apsirengimas į lauką tampa iššūkiu. Prie to prisideda nuolat „atsuktas kranas“ nosyje, kuris ypač sustiprėja pasilenkiant surinkti šuns paliktų „reikalų“. Kepurė tuo metu nusmunka ant akių, aš toliau suku piruetus mėgindama atsitiesti ir netikėtai įžengiu į „staigmeną“, paliktą kito šeimininko, nes žiemą, regis, galioja nerašyta taisyklė po šunimis netvarkyti – juk „viską pavasarį su sniegu ištirpins“.
Žinau, kad šie žiemiškų pasivaikščiojimų jausmai – ne tik mano. Su kitais šunininkais gatvėje susižvalgome lyg nereikalingų žodžių nereikalaujančiu žvilgsniu – tai ne šiaip pasivaikščiojimai, tai žiemos misijos. Teoriškai žiema – balta, tyra ir magiška. Praktikoje, po keleto išėjimų su šunimi, ji tampa pilkai ruda mišrainė su siurprizais, kurių planuose tikrai nebuvo.
Nematomas šunų šeimininkų kodas: pakanka vieno žvilgsnio
Ašia, šunų Rūžos ir Karmelo šeimininkė, atkreipia dėmesį į kitą žiemos problemą, puikiai pažįstamą visiems šunų augintojams: garderobo chaosą.
„Blogiausia – tas rengimasis. Per šilta, per šalta, pamiršti kepurę ar šaliką – jau tingisi grįžti atgal. O gal vis dėlto reikėjo grįžti? Ir dar tos pirštinės: per sezoną vidutiniškai dingsta kelios. Dažniausiai kairės. Turiu visą stalčių dešinių pirštinių. Gal kada nors atsiras ir kairės“, – pasakoja ji.
Žiema – tai ir reakcijos, pusiausvyros bei… rankų stiprumo egzaminas. Ypač tada, kai kitoje pavadėlio pusėje – du stiprūs šunys, turintys savo atskirą maršrutą ir planą. Kasia, šunų Cukro ir Batonės šeimininkė, dėl to nė kiek neabejoja:
„Tas, kas nėra išvedęs vėlų vakarą dviem nekastruotiems labradorams pasivaikščioti apledėjusiu šaligatviu, kai jie staiga užuodžia kalę rujoje, – niekada nepatyrė tikro žiemos „žavesio““, – sako ji su juoku, kuris labiau primena juoką pro ašaras.
Būna ir visai „šokių ant ledo“ verta situacijų. Maja, šunų Pipiro ir Akselio šeimininkė, pasakoja istoriją, kuri drąsiai galėtų patekti į laidą „Žvaigždės šoka ant ledo“: „Šitame ledo pragare mano šuo Pipiras, atlikęs savo reikalus, bandė įprastai iškapstyti aplink sniegą letenomis, bet buvo taip slidu, kad jam išėjo tik lambada ant ledo.“
Kai kuriems žiema baigiasi ir „artimu kontaktu“ su šaligatviu. Labradoro Skaip šeimininkė trumpai apibendrina: „Nuslydau ant to ledo veidu į priekį, bet yra ir pliusų – aplink daug mažiau žmonių.“
Ir tai turbūt vienintelis momentas, kai šunų šeimininkai ima matyti šviesiąją žiemos pusę. Yra ir nuosaikesnių balsų – juk dažnas šuo žiemą tiesiog dievina.
„Pats vaikščiojimas dar pakenčiamas, ypač matant, kaip šuo dievina sniegą, ir ta gryna žaidimo laime persmelkta išraiška – nuostabu. Nors pastaruoju metu tas ledu užtrauktas sniegas letenoms – jau mažiau malonus, net šuniui nebeliko jokio smagumo bėgioti per pusnis – jis daugiausia laikosi pramintų takų ir vengia nepaliesto sniego“, – pasakoja Ania.
Ji priduria, kad blogiausia jai – pasiruošimas pasivaikščiojimui: aprengti šunį, ištepti letenas apsauginiu tepalu ir dar kaskart kariauti, kad šuo jo nenulaižytų prieš išeinant. Ir linksmybės nesibaigia grįžus – po pasivaikščiojimo reikia nuplauti letenas, jas gerai nusausinti, o tada pačiai nusirengti visus tuos žieminius sluoksnius.
Žiema šunų šeimininkų akimis: sniegas, piruetai ir amžinos letenos
Atrodo, kad būtent tai geriausiai apibūdina žiemą šunų augintojų akimis. Nors žiema nuostabiai atrodo nuotraukose ir filmuose, realybėje ji reiškia permirkusias kelnes, nuolat varvantį nosį, amžiną skubėjimą, piruetus ant ledo ir nesibaigiantį letenų plovimą.
Ir vis dėlto kitą rytą mes vėl apsivelkame striukę, apsisukame šaliku ir, jeigu pavyksta rasti, užsimauname tą vieną, tinkamą pirštinę. Nes šuo turi išeiti į lauką. Net ir žiemą.
