Plomba – tai laikinas sprendimas, kuris laikui bėgant reikalauja korekcijos arba pakeitimo, net jei dantis neskauda.
Pasak odontologės Irinos Pilch, nė viena plomba – nesvarbu, kokia jos kaina ar medžiaga – negali tarnauti labai ilgai. Visi plombavimo medžiagų tipai laikui bėgant šiek tiek susitraukia, ir tai tėra laiko klausimas.
Ankstyvoje stadijoje tarp plombos ir danties audinių gali atsirasti labai nedideli atsisluoksniavimai. Jei šio momento nepraleidžiame, situaciją dažnai galima ištaisyti paprastu plombos paviršiaus šlifavimu ir poliravimu.
Tačiau jei į atsisluoksniavimą nekreipiama dėmesio, po plomba pradeda vykti destrukciniai procesai. Gydytoja pabrėžia, kad teisingai uždėta plomba neturi „kabintis“ – ji turi sklandžiai pereiti į danties audinį.
Net jei plomba matoma vizualiai, jos kraštas neturi būti juntamas liežuviu ar kramtant.
Kaip patikrinti, ar plomba dar gera?
Vienas paprasčiausių plombos būklės patikrinimo būdų – naudoti dantų siūlą. Jei valant tarpdančius siūlas pradeda irti, skaidytis į pluoštelius ar plyšta, tai yra signalas, kad plombos kraštas jau pažeistas. Tokiu atveju plomba nebeatlieka apsauginės funkcijos ir gali prisidėti prie antrinio ėduonies vystymosi.
Odontologė taip pat įspėja: skausmo nebuvimas dar nereiškia, kad problema neprogresuoja.
Uždegiminiai ir ėduonies procesai dažnai vystosi be ryškių simptomų. Jei jie ignoruojami, pažeidimas gilėja: pradinis ėduonis pereina į vidutinį, vėliau į gilų, o tuomet – į nervo uždegimą, kuris galiausiai gali baigtis jo pašalinimu.
Pasak Irinos Pilch, būtent taip susidaro uždaras nuolatinių odontologinių intervencijų ratas, kurio galima išvengti reguliariai tikrinantis ir laiku koreguojant ar keičiant plombas.
Plombų būklės kontrolė – ne formalumas, o svarbus žingsnis, padedantis išsaugoti dantį ir išvengti sudėtingo bei brangaus gydymo ateityje.
