Vos praveri stalčių, o jis jau nebeužsidaro nuo daiktų pertekliaus. Spintoje nuolat „tikrini“ talpą – viena vertus, joje kažkaip vis atsiranda laisvas kampas, kita vertus, kas kartą atidarius duris, kas nors iškrenta. Tvarkydamasis randi seniai pamirštus daiktus, tačiau vis tiek pritrūksta ryžto jų galutinai atsisakyti. Iš kur atsiranda toks požiūris ir poreikis kaupti?
Daiktų rinkimas kartais vadinamas savotiška terapija, nors medicininiu požiūriu taip kalbėti būtų per stipru. Chaotiškame pasaulyje, kaupti daiktus reiškia susikurti iliuziją, kad kažką valdome. Seni daiktai suteikia tariamą saugumo jausmą – mes nežinome, ką atneš rytojus, bet „žinome“, kad kažkur guli laidas, kuris galbūt išgelbės situaciją. Net jei jau penkerius metus namuose nebeturime jokio prietaiso, kuriam tas laidas tiktų.
Priežastis gali būti ir kur kas paprastesnė – tai taupumas. Nenusidėvėję daiktai atrodo kaip pažadas, kad jie dar ilgai pasitarnaus. Neretas iš anksto sukuria ateities planus, kuriuose šie daiktai turės svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, kaupiami kartoniniai dėžės „būsimai kraustynėms“, nors jau daugelį metų gyvenama tame pačiame bute ir išsikraustyti neplanuojama. Tokiuose įpročiuose nesame vieni – tai labai paplitęs elgesio modelis.
Maišelis pilnas kitų maišelių
„Žinoma, kad renku plastikinius pirkinių maišelius. Tiesa, į parduotuvę beveik visada einu su drobine taške, bet pasitaiko, kad užsuku netikėtai ir tuomet prie kasos nusiperku vienkartinį maišelį. Vienkartinis jis tik pagal pavadinimą – iš tiesų visada nugula stalčiuje kaip atsarga. Kartą vyras rado mano kolekciją ir ryžtingai pareiškė, kad viską išmeta. Nereikia nė sakyti, kad puoliau ginti savo „guzą“ su maišeliais kaip liūtė.
Vyras pavadino mane daiktų kauptoja, o aš jam priminiau, kad po kelių dienų pats klaus, ar turime kokį maišelį, nes važiuoja į komandiruotę ir į lagaminą reikia įdėti papildomą batų porą. Nieks taip gerai neapsaugos kitų daiktų nuo purvo, kaip paprastas plastikinis maišelis“, – pasakoja 40-metė Anna iš Krokuvos.
Maišelis, prikimštas kitų maišelių, šiandien jau tapo beveik kultūriniu reiškiniu, dažnai siejamu su Y kartos ir vyresnių žmonių įpročiais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad tame slypi ir šis tas pozityvaus. Jeigu plastikinių maišelių vis tiek neišvengiame, galbūt verta jiems suteikti daugiau nei vieną gyvenimą, o ne iš karto mesti lauk?
Senos įkrovikliai ir laidai – elektroninės fosilijos
„Tiesa, namuose turiu nemažai senų įkroviklių, tik jau nebeturiu iliuzijų, kad jie kada nors pravers. Vis žadu nuvežti juos į specialų elektronikos atliekų surinkimo punktą, bet vis pritrūksta laiko. Laidams iš tiesų turiu silpnybę – juk jie tikrai gali prireikti, ir čia jau nėra iš ko juoktis. Kartą jau buvau beperkant naują laidą, bet sužadėtinė privertė perversti du dėžes ir vieną spintelę, sakydama, kad netiki, jog tokio laido ten nėra. Ką galiu pasakyti? Ji buvo teisi, naujo pirkti nebereikėjo“, – atvirauja 37-erių Michałas iš Choržuvo.
Laidų ir senos elektronikos kolekcija – dar viena tema, kuri dažnai tampa pokštų objektu tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek humoro pasirodymuose. Niekas tiksliai nežino, kam skirtas vienas ar kitas laidas, bet visi žino, kad jo mesti negalima. Taip spintelės, sandėliukai ir stalčiai pamažu virsta namų technologijų muziejumi.
Maisto atsargos žiurkėnų stiliumi
„Kalbant apie maistą, gyvenu tarsi dviem režimais. Kartkartėmis nusprendžiu, kad metas sveikai maitintis ir gaminti namuose. Vėliau ima stigti laiko ir pradedu valgyti mieste – biuro valgykloje arba užsisakau maistą į namus. Paskui marškiniai ima spausti, bet piniginė plonėja, todėl vėl grįžtu prie naminio maisto gamybos. Per tokį „entuziazmo“ etapą prisiperku itin daug ilgai negendančių produktų: makaronų, ryžių, konservuotų pomidorų ir panašiai.
Galvoju, kad kai viskas bus po ranka, gaminimas eisis kaip per sviestą. Vėliau apie pusę dalykų tiesiog pamirštu. Sukraunu juos į spintelės gilumą, kad atsirastų vietos naujiems produktams. Ar būtina sakyti, kad galiausiai randu tuno skardinę, kurią reikėjo suvalgyti prieš dvejus metus?“ – sako 38-erių Adam iš Katovicų.
Maisto produktų kaupimą neretai skatina viliojančios akcijos. Du už vieno kainą, pasiūlymas galioja tik kelias dienas ir pan. Kruopos, makaronai, pupelės, marinuotų daržovių stiklainiai atsiduria mūsų pirkinių krepšeliuose, nes, atrodytų, jie greitai negenda. Problema ta, kad labai lengva persistengti – ir, drąsiai galima teigti, dauguma mūsų iš tikrųjų nesiruošia kelių savaičių išlikimo stovyklai.
