Alzheimerio liga yra viena rimčiausių neurodegeneracinių ligų. Ji palaipsniui atima iš žmogaus savarankiškumą ir galiausiai lemia visišką priklausomybę nuo artimųjų ar profesionalių globėjų. Tradiciškai ji buvo laikoma sunkiu nervų sistemos degeneracijos procesu, kurio baigtis – demencija.
Ilgus metus daugiausia dėmesio buvo skiriama bandymams sukurti gydymo metodus, galinčius sustabdyti ar užkirsti kelią smegenyse susidarančioms baltymo beta-amiloido sankaupoms. Būtent jos laikytos pagrindiniu veiksniu, kuris pažeidžia neuronus ir griauna atmintį bei kitas pažinimo funkcijas.
Tačiau nepaisant didžiulių pastangų ir investicijų, šios krypties tyrimai nepadovanojo tikrai veiksmingo vaisto ar terapijos. Dėl to mokslininkai pradėjo ieškoti visiškai naujų būdų paaiškinti Alzheimerio ligos kilmę ir eigą.
Smegenų imuninė sistema sergant Alzheimeriu
Donaldas Weaveris iš Krembil smegenų instituto Toronte pasiūlė naują šios ligos teoriją. Po 30 metų tyrimų jis ir jo kolegos Alzheimerio ligą vis mažiau mato kaip vien tik smegenų sutrikimą. Vis labiau įsitvirtina mintis, kad tai iš esmės yra smegenų imuninės sistemos sutrikimas.
Imuninė sistema veikia kiekviename organizmo organe. Ją sudaro įvairios ląstelės ir molekulės, kurios kartu padeda atkurti pažeistus audinius ir saugo nuo į organizmą patekusių „svetimkūnių“: bakterijų, virusų, grybelių. Kai susižeidžiame, imunitetas inicijuoja gijimo procesus, o susirgus infekcine liga – padeda kovoti su sukėlėjais. Panašūs procesai vyksta ir smegenyse.
Smegenų audinį saugo ten veikianti specializuota imuninių ląstelių sistema. Ji turi gebėti atskirti, kada reikia aktyviai ginti audinius, o kada – „nuraminti“ uždegiminę reakciją, kad nebūtų pakenkta pačioms smegenų ląstelėms. Būtent šioje subtilioje pusiausvyroje, anot naujų teorijų, ir slypi Alzheimerio ligos raktas.
Tyrėjai pradeda manyti, kad beta-amiloidas nėra „klaidingai“ gaminamas baltymas. Priešingai – tai normali molekulė, kuri yra smegenų imuninės sistemos dalis ir natūraliai turėtų ten būti.
Manoma, kad beta-amiloidas atlieka svarbų vaidmenį smegenų imuninėje reakcijoje į žalą ar infekciją. Pavyzdžiui, susidūrus su bakterijomis ar kitais potencialiais sukėlėjais, ši molekulė gali padėti juos neutralizuoti ir taip saugoti nervines ląsteles.
Problema išryškėja dėl panašumo tarp riebalinių molekulių, iš kurių sudarytos bakterijų membranos, ir tų, kurios sudaro smegenų ląstelių membranas. Beta-amiloidas nepajėgia jų patikimai atskirti, todėl neretai „puola“ ir pačias smegenų ląsteles, kurias iš tiesų turėtų ginti.
Dėl tokio „klaidingo atpažinimo“ smegenys ilgą laiką netenka neuronų funkcijos: dalis ląstelių žalojama, vystosi lėtinis uždegimas ir palaipsniui žūsta vis daugiau neuronų. Galutinis šio proceso rezultatas – demencija, tipiški Alzheimerio ligos simptomai: atminties praradimas, orientacijos sutrikimai, mąstymo sulėtėjimas ir asmenybės pokyčiai.
Autoimuninės ligos ir kodėl įprastos terapijos netinka
Yra daug autoimuninių ligų, kai imuninė sistema pradeda naikinti paties organizmo audinius. Vienas žinomiausių pavyzdžių – reumatoidinis artritas, kai imuninės ląstelės pažeidžia sąnarius. Tokiais atvejais dažnai gana gerai veikia gydymas steroidais ar kitais imunitetą slopinančiais vaistais.
Tačiau Alzheimerio atveju tokia strategija laikoma nepakankama ir net rizikinga. Smegenys yra išskirtinis organas, dažnai vadinamas sudėtingiausia struktūra visatoje. Joms reikia itin subtilaus balanso: imuninė sistema turi būti pakankamai aktyvi, kad apsaugotų nuo infekcijų ir pažeidimų, bet ne tokia agresyvi, kad pradėtų naikinti pačias nervines ląsteles.
Dėl to įprastos plataus spektro imunitetą slopinančios terapijos, veiksmingos kitoms autoimuninėms ligoms, Alzheimerio gydymui tikriausiai netiks. Mokslininkai vis labiau sutaria, kad būtina nukreipti dėmesį į konkrečius smegenų imuninės reakcijos kelius ir molekules – taip galima būtų kurti taikinius, kurie koreguotų būtent pakitusias grandis, neliesdami visos imuninės sistemos.
Kita teorija: infekcijos kilmė iš burnos
Alzheimerio ligos kilmę bando paaiškinti ir kitos hipotezės. Kai kurie tyrėjai mano, kad ši liga gali būti tam tikros infekcijos smegenyse pasekmė. Pagal šią teoriją, uždegimą sukeliantys mikrobai į smegenis patenka iš burnos ertmės.
Šis požiūris sieja prastą burnos higieną, lėtinius dantenų uždegimus ir tam tikras bakterijų rūšis su padidėjusia Alzheimerio rizika. Jei tokie ryšiai bus patvirtinti, tai gali reikšti, kad dalį rizikos veiksnių būtų įmanoma kontroliuoti kur kas paprastesnėmis priemonėmis – nuo reguliaraus dantų gydymo iki geresnės kasdienės higienos.
Šie nauji požiūriai į ligą, kuria šiuo metu serga daugiau kaip 50 milijonų žmonių visame pasaulyje, yra itin svarbūs. Perėjimas nuo vien tik „baltymo sankaupų“ teorijos prie sudėtingos smegenų imuninės sistemos ir galimų infekcijų svarstymo atveria visiškai naujas tyrimų kryptis.
Kuo geriau suprasime, kaip smegenų imunitetas reaguoja į žalą, mikrobus ir vidinius signalus, tuo didesnė tikimybė sukurti veiksmingas, tikslingas terapijas. Tai galėtų reikšti ne tik lėtesnį Alzheimerio progresavimą, bet ir galimybę ligą aptikti ankstyvose stadijose ir laiku įsikišti.
Alzheimerio ligos tyrimai publikuojami tarptautiniuose mokslo žurnaluose, o naujų teorijų ir atradimų daugėja. Visa tai leidžia tikėtis, kad artimiausiais dešimtmečiais šią ligą suprasime geriau nei bet kada anksčiau – ir galėsime veiksmingiau padėti sergantiems bei jų artimiesiems.
