Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keistas klausimas su akivaizdžiu atsakymu, tačiau žmogaus smegenys turi netikėtai daug dirbti, kad nustatytų šią ribą. Dabar mokslininkams pavyko susieti tam tikrą smegenų bangų tipą konkrečioje smegenų srityje su kūno nuosavybės pojūčiu – jausmu, kad kūnas yra „mano“.
Serijoje naujų eksperimentų Švedijos ir Prancūzijos tyrėjai su 106 dalyviais atliko vadinamąjį guminės rankos iliuzijos testą, stebėdami ir stimuliuodami jų smegenų veiklą, kad pamatytų, kaip tai veikia kūno suvokimą.
Ši klasikinė iliuzija atliekama taip: vienos dalyvio rankos jis pats nemato – ji paslepiama, o jos vietoje matomoje erdvėje padedama guminė ranka. Kai tikroji ir netikroji rankos vienu metu liečiamos ar baksnojamos, daugeliui žmonių atsiranda keistas pojūtis, tarsi guminė ranka iš tikrųjų būtų jų kūno dalis.
Viename eksperimente, kuriame smegenų veikla buvo matuojama EEG (elektroencefalografija), nustatyta, kad kūno nuosavybės pojūtis yra susijęs su alfa bangų dažniu parietalinėje žievėje – smegenų srityje, atsakingoje už kūno žemėlapio sudarymą, jutimų apdorojimą ir savasties pojūčio formavimą.
„Mes nustatėme esminį smegenų procesą, kuris formuoja mūsų nuolatinę patirtį, jog esame įkūnyti“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, neurologas Mariano D’Angelo iš Karolinska instituto Švedijoje. Pasak jo, šie rezultatai gali suteikti naujų įžvalgų apie psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, šizofreniją, kai savasties pojūtis yra sutrikęs.
Pirmojoje eksperimentų dalyje robotinė ranka bakstelėdavo į tikrosios ir guminės rankų smilius – kartais tiksliai tuo pačiu metu, o kartais su iki 500 milisekundžių uždelsimu tarp bakstelėjimų.
Kaip ir buvo tikėtasi, dalyviai kur kas stipriau jautė, kad dirbtinė ranka yra jų kūno dalis, kai bakstelėjimai sutapdavo laike. Kuo labiau didėjo tarpas tarp to, ką jie jautė ir ką matė, tuo silpnėjo guminės rankos „savos“ pojūtis.
Antrosios eksperimentų dalies EEG matavimai suteikė detalesnį vaizdą. Paaiškėjo, kad alfa bangų dažnis parietalinėje žievėje susijęs su tuo, kaip tiksliai žmogus geba pastebėti laiko skirtumą tarp bakstelėjimų.
Žmonės, kurių alfa bangos buvo greitesnės, atmesdavo guminę ranką kaip „savo“ net esant labai nedideliam laiko tarpui tarp pojūčio ir vaizdo. Tuo tarpu tų, kurių alfa bangos buvo lėtesnės, smegenys lengviau „priimdavo“ netikrą ranką į kūno schemą net ir tada, kai bakstelėjimų laiko skirtumas buvo didesnis.
Galiausiai tyrėjai panoro išsiaiškinti, ar alfa bangų dažnis iš tikrųjų valdo kūno nuosavybės pojūtį, ar tai tėra kito, dar nenustatyto veiksnio pasekmė.
Trečiajai dalyvių grupei jie taikė neinvazinę smegenų stimuliacijos techniką – transkranijinę kintamosios srovės stimuliaciją, kuria galima šiek tiek pagreitinti arba sulėtinti alfa bangų dažnį. Paaiškėjo, kad šis dažnio keitimas susijęs su tuo, kiek „tikra“ žmogui atrodė netikroji ranka.
Pagreitinus žmogaus alfa bangas, sustiprėdavo aiški kūno ribų nuojauta – dalyviai jautriau fiksuodavo net menkus laiko neatitikimus tarp to, ką mato ir jaučia. Sulėtinus bangas, efektas buvo priešingas: žmonėms darėsi sunkiau atskirti savo kūną nuo išorinio pasaulio, o dirbtinė ranka dažniau imdavo atrodyti kaip savoji.
„Mūsų rezultatai padeda paaiškinti, kaip smegenys išsprendžia uždavinį – sujungti iš kūno ateinančius signalus į vientisą savasties pojūtį“, – sako neurologas Henrikas Ehrssonas iš Karolinska instituto.
Tyrėjų teigimu, šios išvados gali padėti geriau suprasti ir galbūt gydyti būkles, kai smegenų kūno žemėlapis yra iškreiptas, pavyzdžiui, sergant šizofrenija ar patiriant „fantominių galūnių“ pojūtį po amputacijos.
Be to, šios žinios gali prisidėti kuriant realistiškesnes protezines galūnes, taip pat patikimesnes virtualiosios realybės sistemas, kuriose vartotojas stipriau jaustųsi „įkūnytas“ skaitmeninėje aplinkoje.
