Po dinozaurų išnykimo kartu su jais praeityje liko ir visuotinis šiltas klimatas. Nors pastaraisiais dešimtmečiais stebima globalinio atšilimo tendencija, dabartinis Žemės klimatas vis tiek yra gerokai vėsesnis nei dinozaurų laikais. Mokslininkai vis dar diskutuoja, kas lėmė tokį pokytį, tačiau po truputį pavyksta sudėlioti vis daugiau šio sudėtingo dėlionės paveikslo detalių.
Neseniai paskelbtas mokslinis tyrimas pateikia pagrįstą prielaidą, kad staigus kalcio kiekio vandenynuose sumažėjimas galėjo būti vienas iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių perėjimą nuo dinozaurų eros „šiltnamio“ sąlygų prie dabartinio šaltesnio pasaulio su poliarinėmis ledo kepurėmis.
Tarptautinė tyrėjų grupė, remdamasi geologiniais duomenimis, atsekė, kaip keitėsi kalcio koncentracija vandenynų vandenyje nuo dinozaurų išnykimo. Paaiškėjo, kad per kenozojaus erą kalcio kiekis sumažėjo daugiau nei perpus.
Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus daktaro Deivido Evanso, dinozaurų laikais kalciu prisotintas vandenynų vanduo prasčiau išlaikė anglį, kuri yra pagrindinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dioksido ir metano – komponentas.
Taigi, mažėjant kalcio kiekiui jūros vandenyje, vandenynai ėmė sugerti daugiau anglies, o anglies dioksido koncentracija atmosferoje pradėjo kristi. Tai ir lėmė globalų klimato vėsimą.
Kodėl vandenynai pradėjo kaupti anglį, o ne kalcį?
Profesorius Jairas Rozentalis aiškina, kad kalcio koncentracijos kritimą greičiausiai nulėmė lėtesnis vandenyno dugno plitimas – tektoninis procesas, kuriam vykstant formuojasi nauja vandenyninė pluta. Paprasčiau tariant, į jūros vandenį iš gilesnių Žemės gelmių ėmė patekti gerokai mažiau kalcio.
Tačiau vien šis procesas dar nebūtų pakankamas, kad vandenynai pradėtų kaupti anglį. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino jūrų organizmai. Sumažėjus kalcio kiekiui vandenyje, jie buvo priversti ieškoti alternatyvių „statybinių medžiagų“ savo kiautams ir skeletams formuoti.
Cheminė suakmenėjusių vienaląsčių jūrų organizmų kiautų analizė rodo, kad šie organizmai ėmė aktyviai naudoti anglį kaip pagrindinę statybinę medžiagą. Dėl to anglies dioksidas, iš atmosferos patekęs į vandenyną, buvo panaudojamas jūrų organizmų poreikiams ir nebegrįždavo atgal į atmosferą.
Per 66 milijonus metų tokie, atrodytų, menki mikroskopinių jūrų organizmų fiziologiniai ypatumai sukėlė milžiniškus pokyčius planetos klimate.
