Net jei visada manėte, kad sirgaliai, kurie per rungtynes rėkia į televizoriaus ekraną, elgiasi pernelyg emocionaliai, o pats sportas yra nuobodus reginys, mokslas teigia ką kita. Tyrimai patvirtina: ryšiai, kuriuos žmonės užmezga su kitais sirgaliais ir komandos žaidėjais, yra panašūs į tuos, kuriuos patiriame šeimoje.
Tai galinga bendrystės patirtis, kuri apima ne tik konkurenciją ar fizinę jėgą – pirmiausia kalbame apie bendruomenę ir priklausymo jausmą.
11 bendrų bruožų žmonių, kurie abejingi sportui
Kaip ir egzistuoja sporto gerbėjų psichologija, taip yra ir savita tų žmonių psichologija, kurie sportu nesidomi. Juos vienija tam tikri bruožai. Nuo individualistinio charakterio iki polinkio į intravertiškus pomėgius – esmė ne ta, kad jie „ko nors nesupranta“. Greičiau jie rado kitus būdus patenkinti gilią priklausymo ir bendrystės poreikį.
1. Savo bendruomenę jie susiranda kitur. Bendruomenė – ar tai būtų kolektyvas darbe, ar sporto komanda – yra vienas pagrindinių būdų žmonėms ugdyti priklausymo jausmą. Kai žmogus praranda galimybę bendrauti su aplinkiniais, jis netenka ir savo svarbos pojūčio.
Mūsų aplinka daro didelę įtaką bendrai savijautai. Tačiau žmonės, kurie nėra pamišę dėl sporto ir „savo“ komandų, priklausymo jausmą susikuria kitur.
Tai gali būti kūrybinis hobis, artimų draugų ratas ar interneto bendruomenė, kur jie jaučiasi suprasti. Jiems nereikia vaidinti sirgaliaus ir dėvėti komandos, kuri jiems visiškai neįdomi, „kaukės“, kad išvengtų izoliacijos ar vienatvės.
2. Jie turi stiprų individualumo jausmą. Žmonės, turintys ryškų individualumo pojūtį, dažnai nuo mažens turi savus pomėgius ir aistras. Jiems neįdomu apsimesti, kad kažkas patinka vien tam, kad susilietų su minia. Jie natūraliai ekscentriški, saviti ir individualistai.
Jiems nereikia priklausyti „kažkam didesniam“, kad jaustųsi visaverčiai. Pakanka laiko su pačiu savimi ir mėgstamų užsiėmimų.
3. Jie mėgsta savo pačių draugiją. Vadinamieji „gentiniai instinktai“ dažnai sieja žmones ir kuria priklausymo jausmą, dėl kurio „savieji“ jaučiasi ypatingi ir stiprūs. Tačiau tiems, kurie nesidomi sportu, šie instinktai paprastai yra silpnesni – jų tapatybė mažiau susieta su buvimu grupės dalimi. Todėl sportas kaip socialinis institutas jų pernelyg nevilioja.
Jie daugiau laiko praleidžia vieni, mėgsta savo kompaniją ir kuria nedidelius, bet artimus socialinius ryšius, kurie padeda išvengti vienatvės. Visa tai – be poreikio apsimesti, kad jiems kas nors patinka, ar palaikyti kultūrą, kurios jie nejaučia, vien dėl priklausymo jausmo.
4. Jie mažiau linkę į poliarizaciją. Nesvarbu, ar kalbėtume apie ginčus darbe, karštas diskusijas dėl sportinių varžybų, ar net politinę poliarizaciją – tyrimai rodo, kad žmonės, mažiau besidomintys sportu, rečiau pasiduoda mąstymui „mes prieš juos“ bet kurioje gyvenimo srityje.
Kol sporto gerbėjai neretai perkelia „komandų“ ir „pergalių“ logiką į kasdienį gyvenimą ir santykius, kiti žmonės labiau linkę ieškoti bendradarbiavimo ir supratimo, net jei tai nėra patogu.
5. Jie mažiau azartiški ir mažiau priklausomi nuo išorinio sujaudinimo. Jei žmogus dievina žiūrėti savo komandos rungtynes, dažnai tai susiję su tuo, kad kiekvienas sėkmingas momentas suteikia mažą dopamino „dozę“. Tai paremta pertrūkstamo pastiprinimo principu – tuo pačiu, kuris daro lošimo automatus patrauklius. Netikėtumo ir neapibrėžtumo elementas nuolat išlaiko dėmesį ir sukelia jaudulį.
Skirtingas dopamino receptorių aktyvumas gali lemti, kiek žmogų jaudina sportas. Dėl to sporto gerbėjai kartais rečiau susiduria su tam tikromis psichikos sveikatos problemomis – jie reguliariai gauna „dozės“ džiaugsmo.
Žmonės, kurie sportui abejingi, gali būti mažiau emociškai priklausomi nuo išorinių stimulų. Tačiau kartu jie gali prarasti šias smulkias džiaugsmo akimirkas, jei panašaus jaudulio nepatiria kitose veiklose.
6. Jie nuoseklūs savo savivokoje. Sporto gerbėjams lengva emociškai atsiriboti, kad apsaugotų savo savivertę. Kai komanda laimi, jie džiaugiasi: „mes laimėjome“. Kai pralaimi – kaltina kitus ir atsiriboja nuo bendros tapatybės.
Tuo tarpu žmonių, kurie nėra pamišę dėl sporto, psichologijoje daug daugiau nuoseklumo. Jie žino, kas daro įtaką jų savivokai, kas juos įkvepia, kam jie jaučia lojalumą ir kokios bendruomenės praturtina jų gyvenimą. Jie mažiau linkę „atsijungti“ ir atsiriboti vien todėl, kad situacija pasidarė nepatogi.
7. Jie pasitenkinimą randa savo viduje. Kol vieni žmonės išorinio patvirtinimo ieško socialiniuose tinkluose, kiti – neramiuose santykiuose, o dalis sporto gerbėjų – per savo mėgstamų komandų pergales, sportui abejingi žmonės dažnai remiasi savimi. Jiems nereikia komandos laimėjimo, kad pakiltų nuotaika ar sustiprėtų savivertė.
Žinoma, ne visi sirgaliai tapatina savo įvaizdį ir savivertę su rungtynių rezultatu, tačiau daugelio nuotaiką ir pasitikėjimą savimi kasdien veikia būtent sportiniai pasiekimai ar nesėkmės.
8. Jie pasitikintys savimi ir savarankiški. Kol dalis gerbėjų tam tikrą saugumo ir pasitikėjimo jausmą randa mėgstamos komandos sėkmėje, žmonės, nesidomintys sportu, tai dažniau atranda savyje. Per santykius, hobius ar asmeninę savirefleksiją – giliai viduje juos mažiau veikia tokie išoriniai dalykai kaip komandos pasiekimai ar rekordai.
Toks vidinis saugumas ir aukštesnė savivertė ilgainiui duoda apčiuopiamos psichologinės naudos – nuo geresnės psichikos sveikatos iki gilesnių, prasmingesnių santykių.
9. Jie moka save užimti. Tyrimai rodo, kad žmonės skiriasi tuo, kiek jiems reikia vidinės ir išorinės stimuliacijos, ir tai veikia nuobodulio dažnį bei intensyvumą. Tie, kurie žiūri sportą vien dėl pramogos, gali sunkiau pakelti nuobodulį ir patys save užimti ramybės akimirkomis. O tie, kurie vertina vienatvę be nuolatinių blaškančių dirgiklių, yra visiška priešingybė.
Žinoma, viskas priklauso nuo asmenybės, tačiau dažniausiai sportu neapsėstų žmonių psichologija remiasi tuo, kaip jie užpildo savo laiką. Ar jiems patogu būti su nuoboduliu? Ar jie jautresni ir labiau remiasi vidiniais resursais? Ar jiems būtinas komandinis sportas kaip priklausymo „išleidimo vožtuvas“? Paprastai atsakymas – ne, jiems to nereikia.
10. Jie jautresni. Nuo lengvesnio sensorinio perkrūvio dėl išorinių stimulų iki didesnio emocinio jautrumo kasdienybėje – tai bruožai, dažnai būdingi žmonėms, kuriems sportas neįdomus. Sporto rungtynės ir šūksniai į televizorių jiems – per didelis informacijos srautas, kad nuolat tam skirtų savo laiką.
Jie vertina vienatvę, intravertiškus hobius ir tylą, nes tai padeda susijungti su savo vidiniu pasauliu. Jiems nereikia nuolatinių dirgiklių ar gausybės pojūčių, kad jaustųsi gerai – jiems pakanka sąmoningo buvimo ir vidinės ramybės.
11. Pramogos nėra glaudžiai susietos su jų tapatybe. Nuo meilės „offline“ pomėgiams, tokiems kaip skaitymas ar rašymas, iki bendro masinės kultūros spaudimo vengimo – sportui abejingi žmonės paprastai mažiau domisi ne tik rungtynėmis, bet ir rečiau įsitraukia į serialų fanų klubus ar žvaigždžių kultą.
Pramogos nėra neatskiriama jų tapatybės dalis, todėl priklausymo ir bendrystės jausmą jie dažniau randa kitose, mažiau išreklamuotose gyvenimo srityse.
