Žandikaulio smakras – viena įdomiausių ir iki šiol iki galo nepaaiškintų žmogaus anatomijos mįslių visos žmogaus evoliucijos istorijoje.
Homo sapiens – vieninteliai dabar gyvenantys primatai, turintys smakrą. Mūsų artimiausi protėviai – neandertaliečiai, denisoviečiai ir kitos išnykusios žmonių rūšys – tokios struktūros neturėjo. Nors daugiau kaip šimtmetį vyksta mokslinės diskusijos, antropologai vis dar neturi vieningo paaiškinimo, kodėl mūsų rūšiai išsivystė smakras.
Homo sapiens būdingas aiškiai išryškėjęs apatinio žandikaulio išsikišimas – kaulinis smakras. Fosiliniai radiniai rodo, kad ši savybė, atrodo, atsirado gana staiga pas anatomiškai šiuolaikinius žmones maždaug prieš 200 tūkst. metų.
Nors ši ypatybė labai naudinga paleoantropologijoje atpažįstant šiuolaikinių žmonių palaikus, iki šiol neaišku, kas tiksliai lėmė smakro atsiradimą.
Šiuo metu vyrauja trys pagrindinės bioantropologinės teorijos.
1 teorija: žmogaus smakras – mechaninis sutvirtinimas. Ankstyvieji aiškinimai teigė, kad smakras išsivystė kaip funkcinė reakcija į mechaninę apkrovą. Kitaip tariant, esą susiformavo tarsi sutvirtinimas, padedantis tolygiau paskirstyti kramtymo jėgas apatiniame žandikaulyje.
Iš pirmo žvilgsnio ši logika atrodo įtikinama: tūkstantmečiais kintant mitybai – galbūt dėl įrankių naudojimo ar termiško maisto apdorojimo – pasikeitė ir sukandimo jėgos. Tai, savo ruožtu, galėjo skatinti tam tikras struktūrines adaptacijas, tokias kaip smakras.
Tačiau biomechaniniai tyrimai šią idėją stipriai suabejojo. Mokslininkai vis labiau linkę manyti, kad vien tik kramtymo apkrova nepaaiškina smakro evoliucijos.
2 teorija: smakras – socialinių signalų priemonė. Kita sena hipotezė teigia, kad smakras atsirado dėl lytinės atrankos – kaip tam tikras veido estetikos ir hormoninės būklės signalas. Kai kurie tyrėjai mano, jog ryškus smakras gali rodyti stabilų organizmo vystymąsi ar tam tikrą testosterono lygį, o tai galėjo turėti įtakos partnerio pasirinkimui ir reprodukcinei sėkmei.
Iš tiesų yra duomenų, kad vyrų ir moterų smakro forma ir dydis gali šiek tiek skirtis. Tačiau tiesiogiai sieti tai su evoliucine atranka – labiau spėlionės nei tvirtai pagrįstas faktas. Vis dėlto ši idėja antropologų bendruomenėje ir toliau aktyviai svarstoma.
3 teorija: smakras – šalutinis veido „sutrumpėjimo“ produktas. Šiuo metu plačiausiai palaikoma teorija teigia, kad smakras nėra sąmoningos atrankos rezultatas, o šalutinis žmogaus veido evoliucijos produktas.
Ši koncepcija paremta pastebėjimu, jog atsiradus Homo sapiens, jų veidas pamažu tapo mažesnis ir plokštesnis, palyginti su ankstesniais homininų atstovais. Visų pirma, sumažėjo žandikauliai ir dantys.
Pagal šį požiūrį smakras nelaikomas savybe, kuri specialiai „atrinkta“ evoliucijos eigoje. Veikiau tai – daugelio kitų veido dalių pokyčių pasekmė. Manoma, kad trumpėjant apatiniam žandikauliui ir veidui labiau „įsitraukiant“ po kaukolės skliautu, žemiausias žandikaulio taškas ėmė išsikišti labiau nei likusi dalis – taip susidarė tai, ką šiandien vadiname smakru.
Šią idėją patvirtina ir tyrimai, rodantys, kad žmogaus smakras vaikystėje ir paauglystėje ryškėja, veidui augant ir keičiantis jo formai.
