Vilniaus universiteto (VU) istorinė iniciatyva „Grįžtanti atmintis“ sulaukė ypatingo įvertinimo – jai skirta Šv. Kristoforo statulėlė už pilietiškumą saugant istorinę atmintį. Istorijos fakulteto profesorė, iniciatyvos pradininkė Jurgita Verbickienė šį apdovanojimą vertina dvejopai: kaip įsipareigojimą ateityje tęsti prasmingą ir teisingą projektą ir kartu kaip svarbaus mokslinio atradimo pripažinimą.
„Ši VU iniciatyva atstato istorinį teisingumą. Jos pradžioje buvo duotas pažadas, kad istorinis teisingumas turi būti atstatytas iki galo – visiems okupacijų metais iš Universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Jų turėtų būti gerokai per tūkstantį, o šiandien esame identifikavę 301 asmenį“, – sako prof. J. Verbickienė.
Pasak istorikės, teisingumo atkūrimas tampa ir svarbia mokymosi patirtimi – ne tik visuomenei ar universiteto bendruomenei, bet ir patiems istorijos tyrinėtojams. Vystant iniciatyvą, buvo atlikta daug naujų, iki tol nežinomų mokslinių atradimų.
Tyrimai atskleidė netikėtų faktų
Gali atrodyti neįtikėtina, kad beveik 450 metų istoriją turinčiame Vilniaus universitete iki šiol nebuvo žinomi visi istoriniai faktai. Tačiau 2016 m. pradėjus istoriniais tyrimais paremtą iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“, buvo atskleista iki tol aiškiai neįvardytų dalykų.
„Pirmą kartą dokumentiškai patvirtinta, kad nacių okupacijos metu žmonės iš universiteto buvo šalinami dėl tautybės ir politinių pažiūrų. Tarp archyvinių šaltinių rastas reikalavimas, kurį gavo tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška – pašalinti žydų ir lenkų tautybės studentus bei darbuotojus, taip pat asmenis, kaltintus kolaboravimu su pirmosios sovietinės okupacijos valdžia“, – pasakoja iniciatyvos pradininkė.
Šie faktai buvo visiškai netikėti ir paskatino iš naujo pažvelgti į tai, kaip universitetas veikė nacių okupacijos sąlygomis. Iki tol viešajame diskurse dažniausiai minėtas 1943 m. kovo 15 d. universiteto uždarymas, neretai interpretuotas kaip principingas atsisakymas bendradarbiauti su okupacine valdžia. Tačiau tyrimai atskleidė, kad tam tikru laikotarpiu universiteto vadovybė vis dėlto vykdė okupacinės valdžios nurodymus ir šalino studentus bei darbuotojus dėl ideologinių priežasčių.
Kartu archyvai liudija ir pastangas padėti persekiojamiems žmonėms. „Vienas iš tokių atvejų – profesoriaus Vlado Lazersono istorija. Nors jis buvo pašalintas iš universiteto, rektorius Mykolas Biržiška jam suteikė dokumentus, galėjusius padėti evakuotis. Deja, jis šia galimybe nepasinaudojo ir buvo nužudytas Kauno gete.“
Panaši istorija siejama su Ona Šimaite – universiteto bibliotekininke, turėjusia oficialų rektoriaus leidimą eiti į getą „atsiimti knygų“. Iš tikrųjų ji į getą nešė maistą, ginklus, slėpė žydų rankraščius, gelbėjo jų vaikus.
Iniciatyva įkvėpė kitus universitetus
Pasak prof. J. Verbickienės, svarbiausia iniciatyvos žinia – atsakomybės prisiėmimas. Universitetas nebijo pripažinti, kad jo istorija buvo įvairi, ir per šią iniciatyvą reflektuoja ne patį maloniausią savo praeities etapą. Būtent toks atviras požiūris leido VU projektui ne tik išryškinti sudėtingą praeitį, bet ir tapti postūmiu kitoms regiono aukštosioms mokykloms įsivertinti totalitarinių režimų poveikį jų bendruomenėms.
„Antisemitizmo atvejų tyrimais tuometiniame Stepono Batoro universitete susidomėjo Lenkijos tyrėjai, o Poznanės universitetą mūsų istorinė iniciatyva įkvėpė pabandyti įvertinti antisemitizmo pasireiškimus ir savo institucijoje. Iniciatyva domisi ir kiti Lietuvos universitetai. Neplanuotai tapome regioniniais lyderiais, kurie įkvepia kitus universitetus kurti naują santykį su savo praeitimi“, – džiaugiasi profesorė.
Vroclavo universitetas tuo metu, kai startavo VU iniciatyva „Grįžtanti atmintis“, savo (dažniausiai žydų kilmės) profesūrai grąžino atimtus akademinius laipsnius, tačiau tai buvo vienkartinis veiksmas. VU yra vienintelis universitetas, kuris simbolinių Atminties diplomų suteikimo ceremoniją pavertė tradicine, jau dešimtmetį gyvuojančia iniciatyva.
„Svarstymai, kaip turėtų būti kuriamas santykis su sovietmečiu neteisybę patyrusiais universiteto bendruomenės nariais, kilo dar Sąjūdžio laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau tuomet jie taip ir neperaugo į platesnes ar nuoseklias iniciatyvas. Prieš dešimtmetį buvo atrasti tinkami neteisybę patyrusių žmonių memorializacijos ir pagerbimo ženklai – simbolinių Atminties diplomų suteikimo ceremonija, gyvuojanti iki šiol“, – sako prof. J. Verbickienė.
Ne statistika, o jautrios gyvenimo istorijos
VU istorikė pasakoja, kad tyrimų metu išryškėję apytiksliai skaičiai parodė neteisybės mastą – iš universiteto pašalinta gerokai per tūkstantį žmonių: žydų, lenkų, lietuvių. „Šie žmonės tapo ne statistika, o konkrečiomis biografijomis. Kiekvienas vardas reiškė nutrauktas studijas, sugriautus gyvenimus, o dažnai – ir prarastas gyvybes. Todėl „Grįžtančios atminties“ iniciatyva siekia ne tik simbolinio gesto, bet ir teisingumo atkūrimo, net kai nebėra kam simbolinio diplomo įteikti.“
Vienas tokių atvejų – Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė. Pašalinta iš universiteto, nužudyta kartu su visa šeima, ji liko be artimųjų, kurie galėtų priimti jos Atminties diplomą. Todėl diplomas buvo perduotas mokyklai, kurioje ji mokėsi – kaip ženklas, kad atmintis išlieka, net kai nutrūksta giminės gyvavimas.
Viena jautriausių šios iniciatyvos patirčių – „susitikimai“ su tais žmonėmis, kurių likimai tiesiogiai susiję su istorine neteisybe. Prof. J. Verbickienė prisimena atvejį, kai buvo surasta ir pagerbta Gdanske gyvenanti Kristina Rzewuska. Ji buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto dar jaunystėje, o po daugelio metų, jau garbaus amžiaus, Juzefo Pilsudskio laidotuvių liudininkei Universitetas įteikė Atminties diplomą, simboliškai grąžindamas ją į bendruomenę.
Bėgant metams iniciatyva atnešė ir netikėtų, kartais net kurioziškų situacijų. Vis dažniau artimieji patys kreipiasi į universitetą, norėdami pranešti apie savo šeimos narius, kurie Antrojo pasaulinio karo metu ar pokariu buvo pašalinti iš Vilniaus universiteto. Nereti atvejai, kai pateikta pavardė jau būna identifikuota tyrėjų.
„Būna, kad giminaičiai, išgirdę apie iniciatyvą, patys kreipiasi norėdami nominuoti savo artimą žmogų kaip pašalintą iš Vilniaus universiteto. O mums ta pavardė jau žinoma ir paaiškėja, kad tam žmogui diplomas jau yra suteiktas. Tiesiog nepavyko identifikuoti užsienyje gyvenančių giminaičių.“
Tokių atvejų, pasak profesorės, jau būta ne vieno. Vieną kartą iniciatyva sugrąžino šeimai net du Atminties diplomus – motinos ir tėvo. Abu medikai buvo kadaise pašalinti iš universiteto ir ištremti.
Šie atvejai rodo, kad iniciatyva gyvena ne tik archyvuose, bet ir šeimų atmintyje. Todėl prof. J. Verbickienė kviečia žmones, žinančius savo šeimos istoriją, domėtis universiteto atliktais tyrimais ir paskelbtais nominantų vardais.
Kaip randami nukentėję žmonės?
Iniciatyvos istorinius tyrimus atlieka VU muziejaus ir istorikų tyrėjų komanda. Tyrimo medžiagą vertina Atminties diplomų teikimo komisija, kurią sudaro VU mokslininkai, o socialiniu partneriu veikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.
VU muziejininkė dr. Vaiva Kubeckienė pasakoja, kad pirmiausia ji su kolege Julija Jonušaite-Varapnickiene renka informaciją apie nominantus, archyvuose ieško dokumentų apie studentus ir dėstytojus, pašalintus dėl okupacijų, tautybės ar politinių priežasčių. Muziejus taip pat saugo neišdalytus Atminties diplomus tiems asmenims, kurių pačių ar jų artimųjų nepavyko surasti.
„Tyrimo procesas prasideda nuo žmonių pavardžių gavimo iš komisijos, besikreipiančių žmonių ar viešos literatūros šaltinių. Iš pradžių muziejuje atliekamas pirminis tyrimas, o sudėtingesnius atvejus padeda tirti ir „Grįžtančios atminties“ komisijos nariai. Taip pat bendradarbiaujama su Lietuvos ypatinguoju archyvu ir Lietuvos centriniu valstybės archyvu, kur saugomi papildomi dokumentai. Siekiant efektyvumo, sukurtos aiškios procedūros ir dokumentų valdymo sistema, užtikrinanti tyrimo skaidrumą ir duomenų apsaugą“, – pasakoja VU muziejaus darbuotoja J. Jonušaitė-Varapnickienė.
Pačios įsimintiniausios muziejaus darbuotojoms istorijos dažniausiai būna tos, kurios užsibaigia gyvais susitikimais su nominantais arba jų artimaisiais, atsiimančiais diplomus. Ryškiausiai V. Kubeckienė prisimena žmones, kuriems Atminties diplomai buvo įteikti pandemijos metu lauke, Didžiajame kieme. Juos asmeniškai atsiėmė patys nominantai – 93 metų vienuolė Laimutė Antanina Vanagaitė ir 94 metų tremtinys, inžinierius Alfonsas Bujokas.
Žmogiškumo pasirinkimas – kaip priešnuodis
Paklausta, ką universitetas su šia iniciatyva gali duoti visuomenei, ko negalėtų nei politikai, nei kultūros institucijos, prof. J. Verbickienė pabrėžia mokslinio tyrimo svarbą ir edukacinę atsakomybę. Universitetas gali remtis patikrintais archyviniais duomenimis, sistemingais tyrimais ir iš jų pasakoti istorijas, kurios veda nuo mikro iki makro lygmens – nuo asmeninių žmonių likimų prie visuomenės savivokos. Tai leidžia ne tik kalbėti apie praeitį, bet ir mokyti apie pasirinkimų kainą ateityje.
Prieš dešimtmetį pradėti tyrimai apie iš VU pašalintus žmones atvėrė ne tik archyvus, bet ir sudėtingus moralinius pasirinkimus. Iš pradžių tai atrodė kaip istorijos atkūrimas, tačiau palaipsniui tapo aišku, kad kalbama ne vien apie praeitį, bet ir apie šiandienos vertybinius apsisprendimus.
Ši iniciatyva pasakoja apie žmones, kurie totalitarinių režimų sąlygomis rinkosi padėti, slėpti, gelbėti, ir primena, kad net tamsiausiais laikais egzistuoja galimybė pasirinkti žmogiškumą.
„„Grįžtančios atminties“ projektas yra apie pasirinkimus… apie žmogiškumo pasirinkimus. Mes turime savotišką priešnuodį, kuris parodo, kas gali nutikti, jeigu pasirenki prieš žmogiškąją prigimtį, jeigu nepadedi kitam žmogui. Praeities ir dabarties žmonių pasirinkimai ypač svarbūs ir šiandien, kai pasaulis vėl tampa nestabilus“, – įsitikinusi prof. J. Verbickienė.
