Netoli povandeninio kalno viršūnės, į vakarus nuo Vidurio Atlanto kalnagūbrio, iškyla raižytas reljefas. Tai hidroterminis laukas „Prarastasis miestas“ – šarminių jūros hidroterminių šaltinių zona, esanti vadinamajame Atlantidos masyve.
„Prarastajame mieste“ stūksančių bokštų aukštis svyruoja nuo visai mažų iki įspūdingo, maždaug 60 metrų aukščio monolito. Mokslininkai šį hidroterminį lauką pirmą kartą aptiko 2000 metais, daugiau kaip 700 metrų gylyje po vandenyno paviršiumi.
Šis hidroterminis laukas laikomas ilgaamžiškiausiu iš visų iki šiol vandenyne žinomų išmetamųjų šaltinių. Nieko panašaus iki tol nebuvo rasta.
Nustatyta, kad bent jau 120 000 metų šiame pasaulio regione mantija reaguoja su jūros vandeniu, išmesdama į vandenyną vandenilį, metaną ir kitus ištirpusius dujų junginius. Lauko plyšiuose ir įtrūkimuose šie angliavandeniliai maitina naujas mikrobiologines bendrijas net ir visiškai nesant deguonies.
Šioje aplinkoje gausu sraigių ir vėžiagyvių. Didesni organizmai, tokie kaip krabai, krevetės, jūrų ežiai ir unguriai, čia pasitaiko retai, bet vis dėlto aptinkami.
2024 metais tyrėjai paskelbė iš „Prarastojo miesto“ hidroterminio lauko iškėlę rekordinio ilgio mantijos uolienų gręžinį – 1268 metrų ilgio kerną. Mokslininkų teigimu, tikimasi, kad šis kernas padės rasti svarbių įrodymų, kaip Žemėje prieš milijardus metų galėjo atsirasti gyvybė, jos atsiradimo sąlygoms išlikus mineraluose.
Angliavandeniliai, kurie susidaro „Prarastojo miesto“ šaltinių žiotyse, nėra susiformavę iš atmosferos anglies dioksido ar Saulės šviesos. Jie atsiranda vykstant cheminėms reakcijoms giliame jūros dugne. Kadangi angliavandeniliai yra vieni iš pagrindinių gyvybės „statybinių blokų“, tai palieka atvirą galimybę, kad gyvybė galėjo užsimegzti panašioje aplinkoje.
Tokio tipo ekosistemos, pasak mokslininkų, galėtų ir dabar būti aktyvios Encelade – šeštajame pagal dydį Saturno palydove – ar Europoje, šeštajame pagal nuotolį nuo planetos Jupiterio palydove, o galbūt panašios sąlygos egzistavo ir Marse praeityje.
Taip pat nustatyta, kad „Prarastojo miesto“ ekosistema, skirtingai nuo povandeninių vulkaninių žiočių, nepriklauso nuo magmos šilumos. Šiame hidrotermaliniame lauke susidaro iki 100 kartų daugiau vandenilio ir metano nei įprastose povandeninių vulkanų srityse.
Aukščiausias monolitas šiame lauke pavadintas Poseidonu – pagal graikų jūrų dievą. Jo aukštis siekia daugiau kaip 60 metrų.
„Prarastasis miestas“ domina ne tik mokslininkus
„Prarastasis miestas“ traukia ne tik tyrėjų, bet ir išteklių ieškančių šalių dėmesį. 2018 metais buvo paskelbta, kad Lenkijai suteiktos teisės į mineralinių išteklių gavybą giliojoje jūros dalyje aplink šią teritoriją.
Pačiame hidrotermaliniame lauke vertingų išteklių, kuriuos būtų galima tiesiogiai išgauti, nėra. Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad aplinkinių teritorijų niokojimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių šiai unikalinei ekosistemai.
Tyrėjai įsitikinę, kad bet kokie išmetimai ar nuotekos, kuriuos sukeltų gavybos darbai, gali lengvai užtvindyti šią nepaprastą buveinę. Dėl to dalis ekspertų ragina įtraukti „Prarastąjį miestą“ į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Vandenyne aptikta milžiniška skylė, pilna paslaptingų virusų
Anksčiau mokslininkai Pietų Kinijos jūroje aptiko milžinišką povandeninę smegduobę, vadinamą „Drakono skyle“. Jos šlaitai sminga beveik 300 metrų žemyn.
Žinoma, kad šioje vietoje nėra deguonies, o saulės šviesa į tokį gylį neprasiskverbia. Vis dėlto mokslininkai nustatė, kad tokiomis, atrodytų, neįmanomomis sąlygomis egzistuoja gyvybė – tačiau visiškai kitokia, nei mums įprasta.
„Drakono skylės“ gylis siekia 301 metrą, o plotis – 162,3 metro. Tai viena didžiausių kada nors užregistruotų karstinių vandenyno smegduobių.
