1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė esąs pasirengęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. 2026 m. sausio 25 d. Vilniaus klube, minint garbingą 703-ąjį miesto gimtadienį, Vilniaus klubo Garbės narys, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas perskaitė savo Gedimino laiško versiją.
Mes, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karalius, žemaičių ir kitų žemių kunigaikštis, siunčiame šį laišką Vilniaus žmonėms ir visiems geros valios vyrams ir moterims, kurie iš tolo žvelgia į mūsų miestą su viltimi.
Prieš daugiau kaip septynis šimtus metų siuntėme laiškus į tolimas šalis, kviesdami žmones atvykti į Vilnių – miestą, kurio vartai atviri, kuriame gerbiamas žmogaus darbas, tikėjimas ir orumas. Tais laiškais siekėme kurti miestą, kuriame skirtingos tautos ir kalbos galėtų gyventi taikoje.
Atviras miestas ir jo pamatai
Tegu žino pasaulis: anuomet kvietėme amatininkus, pirklius ir vienuolius, gydytojus ir riterius, valstiečius ir miestiečius, žadėdami jiems taiką, saugumą ir laisvę gyventi pagal savo sąžinę. Tuo metu to nevadinome gailestingumu. Kardu ir mūru gynėme savo žemę, kad joje galėtų įsivyrauti ramybė.
Tačiau šiandien, žvelgdami iš amžių aukštumų, sakome jums: valdžia ir miestas, neturintys gailestingumo, ilgainiui tampa akli ir silpni. Valstybės galia slypi ne vien tvirtose sienose ir ginkluose, bet ir širdyse, kurios moka išgirsti, įsiklausyti, atjausti ir priglausti.
Todėl ir šiandien tariame: statykite Vilnių toliau. Žinokite, kad tikrasis miestas nestatomas vien iš akmens ir plytų. Jo pamatai – pasitikėjimas, užuojauta, atleidimas, ištikimybė ir meilė. Toks miestas kyla tada, kai žmoguje matote ne priešą ir ne varžovą, bet brolį ir seserį. Kai viešai ar tyliai ištartas žodis gydo, o ne žeidžia. Kai vietoje abejingumo renkatės maldą už tuos, kuriems sunkiausia. Darbu, žodžiu ir malda kyla šio miesto sienos ir bokštai.
Vilnius – Dievo gailestingumo miestas
Sužinokite ir tai, ko mes anuomet nežinojome: Vilnius tapo ne tik istorijos, bet ir Dievo apsireiškimo miestu. Čia Viešpats Jėzus Kristus tiesiogiai pasirodė šventajai sesei Faustinai – ne sapne ir ne šešėlyje, bet gyvai, kaip Gailestingasis Išganytojas, kalbantis su žmogumi ir patikintis jam žinią, skirtą visam pasauliui.
Čia Jis paliepė nutapyti savo paveikslą. Čia Jis padiktavo Gailestingumo vainikėlio maldą. Čia Jis atvėrė Gailestingumo sekmadienį, pažadėdamas, kad tą dieną Jo gailestingumo gelmės prasiveržia ir liejamos neaprėpiamos atleidimo malonės. Ir čia Jis parodė kelią, kuriuo gailestingumas skleidžiamas pasauliui: darbais, žodžiais ir malda. Taip Vilnius tapo vieta, iš kurios sklinda Dievo gailestingumo šviesa.
Kai šventasis popiežius Jonas Paulius II, atvykęs į Vilnių, pabučiavo šią žemę, jis atpažino šiam miestui patikėtą misiją. Sesers Faustinos kanonizacijos dieną jis pavedė Vilniui ypatingą užduotį: būti Gailestingumo apaštalais ir skelbti šią žinią visam pasauliui. Tai ne vien garbė. Tai atsakomybė, priimama su nuolankumu ir pasitikėjimu.
Šių laikų kova – žmogaus širdyje
Mes kalbėjomės kalavijais ir mūrais, ieškodami ramybės savo laikais. Jūs gyvenate laikais, kai tikroji kova vyksta širdyje. Jūsų dienos triukšmingos, neramios ir pilnos susiskaldymo. Žodžių daug, bet klausymosi mažai. Todėl gailestingumas šiandien reikalingas ne mažiau nei anuomet – tik jis įgauna kitas formas: kantrybę dialogui, drąsą ginti žmogaus orumą, tylų ir ištikimą buvimą šalia kenčiančio.
Dabar kreipiamės į jus – vilniečius ir visus, kuriems šis miestas brangus: padėkite Vilniui augti. Kiekvienas pakeltas senolis, kiekvienas atleidimą patyręs skriaudėjas, kiekvienas aplankytas ligonis, kiekvienas išklausytas jaunuolis, kiekviena malda už tautą ir pasaulį yra plyta Gailestingumo Mieste. Tebūna parapijos šviesos židiniai. Tebūna šeimos atjautos mokyklos. Tebūna bendruomenės vietos, kur žmogus sutinka žmogų.
Vilnius nuo seno buvo ir visados bus miestas, į kurį atvyksta žmonės – kaip piligrimai, kaip svečiai, kaip pakeleiviai ar kaip vilties ieškantys keliautojai. Ateis diena, kai į Vilnių iš visų žemynų sugužės žmonės, atvyksiantys į Pasaulinį apaštalinį gailestingumo kongresą. Jie atvyks ne tik į miestą, bet ir į Gailestingumo Miestą, kurio pamatus klojate jau dabar.
Todėl raginame jus: paruoškite savo širdis, kad kiekvienas atvykstantis patirtų priėmimą; paruoškite miestą, kad jis spindėtų gailestingumu gatvėse, namuose ir šventovėse; paruoškite bendruomenes, kad kiekvienas rastų paguodą ir viltį.
Gedimino miesto širdies plakimas
Tai bus jūsų dovana pasauliui. Tai bus jūsų ištikimybės Dievo valiai ženklas. Tai bus Gedimino miesto širdies plakimas šiame amžiuje. Jeigu mūsų balsas dar girdimas per amžius, tebūnie jis šis: miestas gyvas tiek, kiek jame gyvas gailestingumas. Kai gailestingumas užgęsta, lieka tik mūras.
Todėl šiandien, kaip ir anuomet, sakome visiems geros valios žmonėms: ateikite visi, kurie ieškote tiesos, taikos ir vilties. Ateikite kartu statyti Vilniaus – miesto, kuriame gyvena Gailestingasis Dievas. Tebūna mūsų miestas šviesos ženklas Lietuvai, Europai ir visam pasauliui.
