Susirūpinimas dėl aplink Žemę skriejančių kosminių šiukšlių nuolat auga. Orbitoje jau skraido šimtai tūkstančių panaudotų palydovų, raketų pakopų ir jų fragmentų. Kiekvienas naujas startas tik didina šią problemą. Dalis šių objektų anksčiau ar vėliau sugrįžta į atmosferą ir gali nukristi į Žemės paviršių, sukeldami pavojų žmonėms, infrastruktūrai bei aplinkai.
Kol kuriami aktyvūs kosmoso „valymo“ sprendimai, mokslininkai lygiagrečiai ieško būdų tiksliau stebėti ir prognozuoti potencialiai pavojingų nuolaužų kritimą. Viena iš naujausių idėjų – pasitelkti jau veikiančius žemės drebėjimų stebėjimo tinklus.
Mokslininkai iš Džonso Hopkinso universiteto Baltimorėje (Merilando valstija, JAV) ir Imperatoriškojo koledžo Londone (Didžioji Britanija) nustatė, kad seismometrų tinklai gali užfiksuoti bangas, susidarančias didelėms kosminėms nuolaužoms milžinišku greičiu įskriejus į atmosferą. Taip atsiranda galimybė greitai ir tiksliai stebėti jų skrydžio trajektoriją, kritimo momentą bei gana tiksliai įvertinti galimą smūgio vietą.
Metodas patikrintas su „Shenzhou‑15“ misijos likučiais
Kai objektas atmosferoje juda greičiau už garso greitį, susidaro akustinis efektas – garso trenksmas. Šis reiškinys sukelia virpesius, kuriuos itin jautriai fiksuoja seismometrai. Palyginus tuo pačiu metu iš įvairių stočių gautus signalus, galima daug sužinoti apie konkretų krentantį objektą.
Mokslininkų komanda sukūrė metodiką, leidžiančią iš seismometrų įrašų išskirti naudingą informaciją apie kosminių nuolaužų skrydį. Ši metodika buvo išbandyta analizuojant kinų erdvėlaivio „Shenzhou‑15“ misijos likučių kritimą. Orbitinis šios misijos modulis į Žemės atmosferą įskrido 2024 m. balandžio 2 d. Pasak tyrėjų, maždaug 1,1 metro pločio ir daugiau nei 1,5 tonos masės objektas buvo pakankamai didelis, kad keltų realų pavojų žmonėms.
Pasinaudojusi 127 seismometrų, įrengtų Pietų Kalifornijoje, duomenimis, komanda atsekė „Shenzhou‑15“ likučių skrydžio kelią ir nustatė, kad reali trajektorija skyrėsi nuo tos, kurią buvo prognozavusi JAV Kosmoso vadavietė. Taip parodyta, jog įprasti seismometrai gali veikti kaip itin tikslus kosminių šiukšlių sekimo tinklas, leidžiantis atkurti kritimo trasą, greitį, aukštį ir skilimo momentą.
Šis metodas siūlo naują, greitą ir labai tikslų būdą nustatyti potencialiai pavojingų nuolaužų iš orbitos kritimo parametrus ir, svarbiausia, galimą jų nusileidimo vietą.
Seismometrų tinklas – tikslesnis nei radaras
Iki šiol objektams žemojoje orbitoje sekti daugiausia buvo naudojami radarai. Tačiau jų prognozės, kada ir kur tiksliai nuolaužos įskries į atmosferą, dažnai būna gana netikslios. Seisminiai matavimai šiuos duomenis papildo, nes užfiksuoja realią nuolaužų trajektoriją po to, kai jos pradeda sąveikauti su tankesniais atmosferos sluoksniais.
Tobulinant šią naują sistemą ir reguliariai renkant tikslius duomenis apie kosminių šiukšlių įėjimą į atmosferą, būtų galima daug greičiau nustatyti nukritusių fragmentų buvimo vietą – dar prieš jiems išsisklaidant ar tampant potencialiu vagysčių taikiniu. Be to, tai leistų geriau įvertinti, kur gali nusėsti degimo metu susidariusios toksiškos dalelės ir operatyviau reaguoti tais atvejais, kai objektuose yra pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, radioaktyvių komponentų.
Pagrindinis tyrimo autorius Benjaminas Fernando pabrėžia, kad ypač svarbu kuo greičiau nustatyti, kur tiksliai nukrito toks objektas – pavyzdžiui, per 100 sekundžių, o ne per 100 dienų. Jo teigimu, būtina kurti ir taikyti kuo daugiau skirtingų metodikų, leidžiančių sekti ir charakterizuoti kosmines šiukšles.
Mokslinis pripažinimas ir perspektyvos
Šis darbas rodo, kad jau esamos žemės drebėjimų stebėsenos infrastruktūros gali būti panaudotos ir naujoms, kosmoso saugumo užduotims. Dideli globalūs seismometrų tinklai suteikia unikalią galimybę itin plačiu mastu ir realiu laiku stebėti, kas vyksta aukštuose atmosferos sluoksniuose, kai į juos įskrenda didelės nuolaužos.
Tyrimo rezultatai publikuoti prestižiniame moksliniame žurnale „Science“, todėl galima tikėtis, kad ši metodika bus toliau plėtojama ir pritaikoma tarptautiniu mastu – tiek stebint nekontroliuojamus kosminių objektų kritimus, tiek vertinant riziką žmonėms ir aplinkai.
Augant kosminių šiukšlių kiekiui, tokie sprendimai tampa svarbia pasaulinės saugos ir mokslinių tyrimų kryptimi. Seismometrų tinklų panaudojimas atveria naujas galimybes ne tik tiksliau prognozuoti kritimus, bet ir greičiau imtis veiksmų, kai pavojus jau čia pat.
