Medžiai, natūraliai formuojantys apvalias ir kompaktiškas lajas, yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori tvarkingo, lengvai prižiūrimo ir prognozuojamo sodo. Tokie augalai neauga labai aukšti, jų forma išlieka stabili, todėl jie idealiai tinka net ir mažiems sklypams.
Kamuolinės lajos medžiai vertinami dėl lėto augimo ir aiškios struktūros. Dėl genetinių savybių jie nesistiebia į viršų, o auga į plotį, sudarydami glotnią, taisyklingą lają, kuri metams bėgant tik nežymiai didėja.
Tokie medžiai puikiai tinka ir didesniems sodams. Iš jų galima formuoti elegantiškas alėjas, žalius akcentus vejos centre ar struktūrines kompozicijas, kurios suteikia sodui tvarkos ir ritmo.
Vienas populiariausių pasirinkimų – paprastasis klevas „Globosum“. Tai lėtai auganti veislė, pasiekianti apie šešių metrų aukštį ir formuojanti tankią, apvalią lają, nereiklią dirvožemiui.
Kalninis klevas „Brillantissimum“ išsiskiria dekoratyviais, šviesiais pavasariniais lapais. Jis užauga iki penkių metrų ir puikiai tinka kaip šviesus akcentas sode.
Itin kompaktiška ir lėtai auganti veislė yra dviskiautis ginkmedis „Mariken“. Jis atsparus šalčiui, sausroms ir oro taršai, todėl tinka miesto aplinkai.
Paprastoji katalpa „Nana“ vertinama dėl idealiai apvalios lajos ir didelių, širdies formos lapų. Šis medis greitai tampa ryškiu sodo centru.
Manna uosis „Meczek“ – nedidelis, kvapniais žiedais žydintis medis, kuris rudenį pasipuošia šiltais lapų atspalviais. Jis tinka tiek pavieniam sodinimui, tiek grupėms.
Akacinė robinija „Umbraculifera“ formuoja itin tankią, skėčio formos lają. Ji puikiai pakelia sausras ir skurdžias augimo sąlygas.
Taisyklinga ir labai kompaktiška laja pasižymi ir dekoratyvinė vyšnia „Umbraculifera“. Ji auga lėtai ir beveik neveda vaisių, todėl aplinka išlieka švari.
Sidabrinė liepa „Hungary Globe“ išsiskiria tankia, simetriška laja ir puikiai tinka reprezentacinėms vietoms, takams ar įvažiavimams apsodinti.
Nors šie medžiai natūraliai išlaiko apvalią formą, laikui bėgant laja gali per daug išsiplėsti. Norint išsaugoti tvarkingą vaizdą, kas kelerius metus rekomenduojamas formuojamasis genėjimas.
Daugumą kamuolinių medžių geriausia genėti vėlyvą žiemą, dar prieš pumpurų brinkimą. Pirmo stipresnio genėjimo metu pagrindinės šakos trumpinamos, paliekant apie dvidešimties centimetrų ilgio atkarpas.
Vėlesniais metais genėjimas turėtų būti švelnesnis. Pakanka pašalinti iš pernykščių pjūvių išaugusias šakas ir šiek tiek praretinti lajos vidų, kad pagerėtų oro cirkuliacija.
Žaizdų po genėjimo paprastai tepti nereikia – pjūvio vietos geriau gyja natūraliai. Svarbu, kad įrankiai būtų aštrūs ir švarūs.
Išimtis yra kamuoliniai klevai, kurie pavasarį gausiai leidžia sulą. Dėl to juos rekomenduojama genėti vasaros pabaigoje, rugpjūtį, ir vengti storų šakų šalinimo.
