Filosofija dažnai siejama su abstrakčiomis sąvokomis, tokiomis kaip tiesa, laisvė, moralė ir pan. Tačiau ji gali būti gerokai arčiau kasdienybės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto tyrėjas dr. Tomas Šinkūnas savo mokslinį žvilgsnį nukreipė į šiandieniniame pasaulyje vis aktualesnį atliekų fenomeną.
Su Lietuvos mokslo tarybos parama jis ėmėsi podoktorantūros tyrimo „Šleikštulys ir atliekos. Ekofenomenologinė perspektyva atliekų studijose“. Šis tyrimas atskleidė, kaip mūsų išmoktos pasibjaurėjimo nuostatos lemia lūkesčius dėl gamtos „tyrumo“ ir parodė, kad pavieniai žmonės nėra tiek atsakingi už planetos šiukšlinimą, kaip dažnai bando pavaizduoti ekologiniai sąjūdžiai. Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su filosofu dr. Tomu Šinkūnu.
Šleikštulys ir atliekos: kodėl ši tema?
Kodėl jūsų dėmesį patraukė tokios ne visai „taurios“ temos kaip šleikštulys ir atliekos?
Dar studijuodamas magistrantūroje susipažinau su žydų kilmės vengrų mąstytojo Aurélio Kolnai 1928 m. publikuota esė apie pasibjaurėjimą, kurioje pateikiama fenomenologinė pasibjaurėjimo analizė. Ši tema mane sudomino tiek, kad jai skyriau daktaro disertaciją – joje nagrinėjau emocijas, o konkrečiai pasibjaurėjimą kaip gynybinę reakciją, atstūmimo mechanizmą.
Rengiant dabartinį projektą atsirado šiukšlių kontekstas – ekofenomenologinė perspektyva. Ji apima du dalykus. Viena vertus, nagrinėju, kaip mes patiriame šiukšles – nuo „šiukšlių“ internete iki šiukšlių lauke ir namuose. Tai vadinu išstūmimo architektūra, kuri remiasi ne vien pasibjaurėjimu.
Kita vertus, kėliau klausimą, kaip mes konstruojame ir suprantame ekologinius naratyvus. Pradedu ne nuo didžiųjų pasakojimų apie pasaulį, skęstantį šiukšlėse, ekologinę krizę ar piktąsias korporacijas. Pradedu nuo paprastos patirties namuose: kaip mes išmetame šiukšles, kaip patiriame savo aplinką, ir tuomet žiūriu, kaip ši patirtis perkeliama į platesnius kontekstus. Ten atsiveria tikrai įdomūs dalykai.
Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip mūsų asmeninis santykis veikia politinį ir socialinį santykį, ir atvirkščiai – kaip socialinis, politinis, kultūrinis santykis formuoja mūsų asmeninę patirtį. Tai savotiška žmogaus „žiedinė ekonomika“.
Sedimentacija ir išmoktas pasibjaurėjimas
Ką pavyko išsiaiškinti?
Stažuotės metu turėjau galimybę vykti į Amerikos ir Honkongo universitetus, kur šiomis temomis diskutavau su svarbiausiais pasaulio fenomenologais. Gavau nemažai grįžtamojo ryšio, kuris leido iš naujo pažvelgti į pirminį projektą ir priartėti prie tikrai įdomių išvadų. Esminės jų yra dvi.
Pirmoji susijusi su sedimentacijos samprata fenomenologijoje. Ji apibrėžia, kaip mūsų patirtis nusėda atmintyje ir vėliau aktyvuojama platesniuose kontekstuose. Tai savotiškas fenomenologijos atsakas į Sigmundo Freudo pasąmonės sampratą.
Pasirodė, kad mūsų patiriamas pasibjaurėjimas visų pirma yra formuojamas kultūrinės aplinkos. Nuo ankstyvos vaikystės esame mokomi nevalgyti šio ar ano. Jau ketverių metų vaikas kalba apie tai, kad jam kas nors yra šlykštu ar neskanu. Jis tai perima ne tik iš savo valgymo patirties – mes jį taip išmokome. Patys esame perėmę kultūrinę patirtį iš ankstesnės kartos ir perduodame ją kitai kartai. Panašios mąstymo struktūros veikia ir kituose įpročiuose.
Apie sedimentaciją kalba ir sociologai, tačiau pritaikius šią sąvoką pasibjaurėjimo analizei fenomenologijoje paaiškėjo, kad ji nustato tam tikras ribas, kokius dalykus laikome priimtinais ar nepriimtinais.
Beje, pasibjaurėjimas yra subtilus procesas. Skirtingai nei baimė ar pyktis, jis leidžia mums, kaip moraliai atsakingiems individams, be papildomų argumentų išreikšti politinę ar kultūrinę poziciją: kad vienas ar kitas dalykas, pavyzdžiui, čepsėjimas ar melavimas, yra nepriimtinas. Šie procesai, kilę iš privačios erdvės, persikelia į socialines, politines ir kultūrines plotmes, kur virsta automatinėmis reakcijomis – spontaniškai sakome „šlykštus žmogus“.
Pasibjaurėjimas kaip socialinių ribų sargas
Viena iš mano išvadų – kad mūsų išmoktas pasibjaurėjimas perkeliamas į politinius ir socialinius vertinimus.
Kita medalio pusė susijusi su antropologės Mary Douglas įžvalgomis. Socialinėje erdvėje aplink mums svarbius dalykus formuojame įvairius tabu, taisykles, ritualus ir supratimą, kas yra normalu ir nenormalu, kas visuomenėje priimtina ir kas nepriimtina. Vienas iš apsaugos būdų – traktuoti tam tikrus dalykus kaip pavojingus. Jei sutariame, kad tam tikri veiksmai ar nuostatos yra pavojingi, kyla klausimas, kaip juos išstumiame.
Vienas iš išstūmimo būdų yra pasibjaurėjimas – gynybinė reakcija. Turime įvairius įsitikinimus, normas, moralę ir mechanizmus jai ginti. Politiniame lygmenyje ypač ryškiai matyti, kad egzistuoja visuomenės, turinčios skirtingus vertybinius branduolius – skirtingus dalykus, kurie joms yra svarbūs arba, M. Douglas žodžiais, „tyri“.
Veikale „Tyra ir grasa“ („Purity and Danger“) M. Douglas pateikia įžvalgą: negalime tiesiogiai pamatyti ar apčiuopti to, kas yra tyra. Tai išryškėja tik tada, kai tyrumui kyla pavojus. Pavyzdžiui, pagrobta mergaitė – visuomenė mobilizuojasi, nes vaikų ateitis ir apskritai vaikai čia veikia kaip vertybė. Žinome, kad ne visais laikais tai buvo savaime suprantama.
Pasak M. Douglas, tai, kas visuomenei kelia pasibjaurėjimą, veikia pagal tam tikras pamatines nuostatas, pavyzdžiui, kraujomaišos tabu. Savo tyrime analizavau, kaip asmeninė patirtis susisieja su visuotine socialine patirtimi ir kaip ši visuotinė patirtis vėl sugrįžta į žmogaus privačią erdvę. Žmogus nėra izoliuotas vienetas – jo patyrimas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis paprastas, iš tikrųjų yra stipriai paveiktas kultūrinių ir socialinių įtakų.
Atliekos ir netekties struktūra
Taigi viena jūsų tyrimo išvada susijusi su pasibjaurėjimu ir jo vaidmeniu „saugant“ visuomenėje priimtas vertybes. O kokia kita išvada?
Tyrinėdamas privačią sferą pastebėjau, kad daiktų išmetimo – šiukšlių atsiradimo – procesas remiasi ne tiek daiktų nusidėvėjimu ar sugedimu, kiek tuo, kaip mes apskritai organizuojame namų erdvę.
Vieni netvarkos ant stalo nelaiko problema, kitiems ji kelia diskomfortą. Pastariesiems siekiant tvarkos ir organizuojant namus kaip privačią erdvę, daiktai skirstomi į naudingus ir nenaudingus. Nenaudingi daiktai gali būti patraukiami į tamsų kambariuką, vėliau vėl sugrąžinami į mūsų erdvę, tačiau jei nusprendžiame, kad namuose jiems nebelieka vietos, juos išmetame ir jie negrįžtamai išnyksta iš mūsų patyrimo lauko.
Kitaip tariant, kalbėdami apie šiukšles paprastai galvojame apie jų išvežimą – čia įsijungia ekologiniai naratyvai. Tačiau mano tyrimas rodo, kad šiukšlių „gaminimo“ struktūra yra daug panašesnė į netekties struktūrą: kai kažkas iš jūsų gyvenimo išeina negrįžtamai. Žinoma, tai paprastai nesukelia stiprių emocijų – veiksmas yra automatizuotas, beveik nepastebimas, bet po juo slypi netekties schema.
Ar žmogus tikrai tiek daug „kaltas“ dėl šiukšlių?
Kuo visuomenei gali būti naudingos jūsų išvados?
Pirmiausia mano tyrimas parodo, kad žmogus nėra tiek atsakingas už šiukšlių gaminimą, kiek linkęs manyti. Iš industrinės perspektyvos pavienio žmogaus šiukšlinimas yra miniatiūrinis. Tai nereiškia, kad mums neturi rūpėti ekologinės problemos – jos vis tiek grįžta pas mus kitais keliais. Tačiau tyrimas rodo, kad skalė, kuria mes patiriame šiukšles visuomenėje, nėra tiesiogiai susijusi su tuo, kiek žmogus pagamina šiukšlių per dieną ar metus.
Mūsų patirtis labiau kyla iš asmeninės erdvės tvarkymo, iš to, kaip ją suvokiame, ir iš šio suvokimo pagrindu susiformavusių štampų bei schemų pritaikymo pasauliui. Pamatę gamtoje šiukšles piktinamės dažniausiai ne dėl to, kad būtume giliai įsigilinę į jų kilmę ar žalą. Piktinamės todėl, kad namuose esame įpratę neturėti šiukšlių akiratyje ir norime jų nematyti ir gamtoje – nes tai pažeidžia mūsų lūkesčius.
Nesiekiu neigti ekologinių naratyvų. Noriu pabrėžti, kad mūsų patirtis ir lūkesčiai turi nemažai ideologinio atspalvio, ir tai verta įsisąmoninti, jei norime geriau suprasti savo santykį su „naujuoju materialumu“, kur ypatingą vietą užima plastikas.
Be plastiko šiandien nebegalime gyventi – jis yra atsakingas už didelę dalį pastarųjų penkiasdešimties metų progreso. Užuot jį vienareikšmiškai smerkę, turėtume galvoti, kaip su juo susigyventi. Mikroplastiko nejaučiame – apie jį susimąstome tik pamatę, pavyzdžiui, ant šampūno buteliuko užrašą, kad jame nėra mikroplastiko.
Manau, kad turėtume labiau domėtis savo mąstymo patirtimi, kad netaptume įvairiausių naratyvų – už plastiką ar prieš jį ir pan. – įkaitais. Kas nusprendžia, kad šie naratyvai teisingi? Savo tyrimu siekiu atkreipti dėmesį, jog visame šiame šurmulyje neturėtume pamiršti savo patirties, kuri gali būti visai kitokia, nei mums atrodo.
