Slaptos formulės ir gamybos receptūros nuo seno žavi ir vartotojus, ir mokslininkus. Vieni žymiausių pasaulio produktų tapo ikoninėmis markėmis ne tik dėl savo savybių, bet ir dėl paslapties šydo, gaubiančio jų sudėtį. Vienas iš tokių produktų – universalus purškiamas preparatas WD-40, kurio receptūra iki šiol saugoma tarsi brangiausias lobis banko seife.
Pasaulyje egzistuoja dešimtys produktų, atpažįstamų beveik bet kuriame žemės kampelyje ir naudojamų milijardų žmonių, tačiau jų tikslus receptas žinomas vos keliems. Slaptas formules turi ne tik maisto produktai – tokie kaip „Coca-Cola“, „Pepsi“, „Dr Pepper“, KFC prieskonių mišinys, „Big Mac“ padažas ar likeris „Chartreuse“, – bet ir pramoniniai bei techniniai gaminiai: „Michelin“ padangų gumos mišinys, „Gorilla Glass“ stiklas, banknotų dažai ar itin juoda danga „Vantablack“.
Daugelis šių produktų turi šimtus klastočių ir pakaitalų, iš kurių kai kurie net vertinami aukščiau už originalus. Kai kuriems pavyksta priartėti prie pradinio skonio ar savybių, tačiau dėl sudėtingų technologinių procesų tikslus pirminio gaminio atkartojimas paprastai yra beveik neįmanomas. Prie tokių produktų priskiriamas ir garsusis WD-40.
Šis purškiamas tepalas – vandens išstumdymo priemonė, lubrikantas ir tikras „įrankis ypatingoms misijoms“ – turi daugybę alternatyvų. Vis dėlto dėl savo universalumo ir efektyvumo WD-40 neturi lygiaverčio konkurento. Retas kuris kitas preparatas bus toks pat naudingas tiek atsukant surūdijusias varžtus, tiek šalinant kramtomąją gumą nuo vėžlių kiautų ar net iš variklio ištraukiant užstrigusį boa smaugiką. Jei WD-40 būtų egzistavęs viduramžiais, ko gero, jis būtų atsidūręs net karaliaus Artūro legendoje kaip priemonė, padėjusi ištraukti kardą iš uolos.
Preparatas sukurtas tik 1953 metais. Pavadinimas WD-40 yra angliško termino „Water Displacement, 40th formula“ santrumpa – „Vandens išstūmimas, 40-oji formulė“. Tai reiškia, kad galutinis, sėkmingas variantas buvo pasiektas tik per keturiasdešimtą bandymą.
Šiandien WD-40 laikomas beveik privalomu kiekvieno autoserviso, dirbtuvių, meistro įrankių dėžės, o dažnai ir paprasto namų ūkio atributu. Daugiafunkciškumo ir „problemų sprendimo“ efektyvumo požiūriu jam prilygsta bene tik universalioji pilka audinio lipnioji juosta („duct tape“), naudojama net skubiam remontui kosmose.
Paslaptis tik išrinktiesiems: „kaip patekti į Fort Knox“
Tiksli WD-40 sudėtis yra saugoma kaip beveik ezoterinė žinia. Tai ne per daug pasakyta – receptūrą žino tik labai siauras žmonių ratas, kurį galima prilyginti elitiniam klubui ar slaptai draugijai. Patekti į šį ratą yra neįtikėtina privilegija. Dabartinis WD-40 Company vadovas Steve’as Brassis juokauja, kad gauti prieigą prie formulės „yra tarsi patekti į Fort Knox“. Įdomu tai, kad jis pats šios teisės sulaukė tik visai neseniai, nors įmonėje dirbo trisdešimt metų ir iki tol gyveno tokioje pačioje nežinioje kaip ir visi kiti.
Preparato sudėtis laikoma komercine paslaptimi ir niekada nebuvo patentuota. Formulė užrašyta ranka ant popieriaus lapo ir saugoma seife, esančiame neskelbiamoje Bank of America skyriaus vietoje kažkur San Diege. Per pastaruosius tris dešimtmečius ši užrašyta formulė seifą paliko tik tris kartus. Vienas iš kartų buvo itin simboliškas: 2018 m., minint įmonės 50-metį biržoje „Nasdaq“, tuometinis vadovas Garry Ridge’as, vilkėdamas neperšaunamą liemenę ir su antrankiais prie rankos prisegta portfeline su formule, pravažiavo per Times Square. Vėliau šarvuotas automobilis nugabeno jį ir dokumentą iš vieno banko saugyklos į kitą.
Paskutinį kartą į seifą buvo žvilgtelėta 2024 m. vasarą, kai Steve’as Brassis ir finansų direktorė Sara Hyzer banke pasirašė reikiamus dokumentus. Abu jie privalėjo pasirašyti griežtus konfidencialumo įsipareigojimus ir pasinaudoti raktu, kurį turi tik pagrindinis įmonės teisininkas. Apsilankymas truko vos kelias minutes, o žmonės, žiūrėję į lapą su formule, iš esmės nesuprato, ką mato.
Sara Hyzer vėliau prisipažino, kad nėra chemikė, todėl negalėtų atpasakoti to, ką perskaitė. Vienintelis užrašas, kuris jai įstrigo atmintyje, buvo paprastas įspėjimas: „Nerūkyti“.
Formulė – paslėpta net nuo darbuotojų
Dauguma WD-40 Company darbuotojų nežino ir greičiausiai niekada nesužinos tikslios preparato formulės. Tai galioja net ir tyrimų bei plėtros vadovei Meghan Lieb, kuri, turėdama tam tikrų žinių, tikrai sugebėtų jos turinį suprasti. Vis dėlto net po dvidešimties metų darbo įmonėje ji nebuvo prie jos prileista. Tai nekliudo nei jai, nei jos kolegoms sėkmingai gaminti produktą, tačiau pašnekovė pripažįsta, kad tyliai viliasi kada nors tapti viena iš nedaugelio įšventintųjų.
Kita darbuotoja, Claudia Fenske, WD-40 Company dirbanti nuo 2012 m., spėja, kas dar gali žinoti šią paslaptį. Anot jos, tikėtina, kad formulė atskleista išoriniam reguliaciniam konsultantui, vertinančiam įmonės produktų saugą ir poveikį sveikatai. Oficialiai tai nepatvirtinta – suprantama, įmonė neskelbia, kas tiksliai yra „žinantieji“. Banko seife, pasak vadovybės, saugoma vienintelė oficiali formulės kopija. Norint ją atkurti iš atminties, ko gero, reikėtų fotografinės atminties ir puikaus pramoninės chemijos išmanymo.
Cheminė sudėtis išanalizuota. Ar įmanoma WD-40 atkartoti?
Kas vis dėlto sudaro WD-40? Šį klausimą daugelis kelia internete. Metams bėgant pasirodė įvairių spėlionių – nuo žuvų taukų iki kokosų aliejaus, apelsinų žievelės ir vanilės mišinio. Gamintojas visus šiuos gandus neigia.
Nepriklausomi tyrėjai pabandė priartėti prie tiesos laboratoriniais metodais. Atliekant cheminę analizę paaiškėjo, kad preparate yra mineralinio alyvos, dekano, nonano, tridekano, undekano, tetradekano, dimetilnaftaleno, cikloheksano ir anglies dvideginio. WD-40 atstovė patvirtino, jog dauguma išvardytų medžiagų identifikuotos teisingai, tačiau atkreipė dėmesį, kad daugelis substancijų nurodytos labai bendrais pavadinimais.
Būtent detalės ir yra tikrasis „magijos“ šaltinis: tikslūs komponentų santykiai, priemaišos, gamybos sąlygos ir technologinis procesas sudaro pagrindinę paslapties dalį. Kaip pabrėžia įmonės atstovė, tai panašu į situaciją su „Coca-Cola“ – galima žinoti, kad joje yra gazuoto vandens, cukraus ir karamelinio dažiklio, tačiau vien paprastas šių ingredientų sumaišymas iki tikrojo gėrimo skonio nė iš tolo nepriartins.
WD-40 atvejis puikiai parodo, kad vien žinoti, „kas viduje“, dar nereiškia mokėti tai atkurti. Komercinė paslaptis čia remiasi ne tik chemine sudėtimi, bet ir ištisa know-how tradicija, kuri jau septynis dešimtmečius sėkmingai slepiama seifo gelmėse.
