Senelių įtaka anūkų gyvenimui yra didelė ir įvairiapusė, tačiau naujas tyrimas rodo, kad iš tokios priežiūros naudos gali gauti ir patys seneliai. Ypač tai pasakytina apie jų smegenų sveikatą ir lėtėjantį pažintinių funkcijų silpnėjimą.
„Daugelis senelių reguliariai rūpinasi savo anūkais – tai padeda ne tik šeimoms, bet ir visuomenei plačiąja prasme“, – sako Tilburgo universiteto (Nyderlandai) doktorantė ir pagrindinė tyrimo autorė Flavia Chereches.
„Tačiau atviras klausimas yra toks: ar rūpinimasis anūkais naudingas ir patiems seneliams? Šiame tyrime siekėme išsiaiškinti, ar anūkų priežiūra gali teigiamai veikti senelių sveikatą ir galbūt sulėtinti pažintinių funkcijų silpnėjimą.“
Chereches ir jos kolegos išanalizavo beveik 3 000 senelių duomenis, surinktus vykdant Anglijos senėjimo longitudinį tyrimą.
2016–2022 m. laikotarpiu visi daugiau kaip 50 metų amžiaus dalyviai pildė apklausas, kuriose buvo klausiama, ar jie rūpinasi anūkais, kaip dažnai tai daro ir kokia forma teikiama pagalba. Per tą patį laikotarpį jie tris kartus atliko pažintinių gebėjimų testus.
Tyrimo rezultatai parodė, kad seneliai, aktyviai dalyvaujantys prižiūrint anūkus, geriau atliko žodinio sklandumo ir epizodinės atminties užduotis nei tie, kurie su anūkais beveik nebendrauja ar nedalyvauja jų priežiūroje.
Ypač išryškėjo priežiūrą teikiančių močiučių grupė: jų pažintinių funkcijų silpnėjimas laikui bėgant buvo lėtesnis nei močiučių, kurios nebuvo aktyvios globėjos.
Nors tyrime nebuvo tiesiogiai lyginami jaunesni ir vyresni seneliai, reikšmingų skirtumų tarp tų, kurie anūkais rūpinosi dažniau ar rečiau, taip pat nepastebėta. Atrodo, kad svarbiausia yra pats įsitraukimo faktas – bet koks reguliarus dalyvavimas duoda panašią naudą.
Pastebėta ir tai, kad seneliai, kurie tyrimo pradžioje pasižymėjo aukštesniu pažintinių gebėjimų lygiu, dažniau užsiėmė su anūkais aktyvia veikla: žaidė, padėjo ruošti namų darbus, dalyvavo įvairesnėse bendrose veiklose. Tai gali reikšti, kad iš pradžių geresnę smegenų būklę turintys vyresnio amžiaus žmonės tiesiog yra pajėgesni aktyviai dalyvauti anūkų gyvenime.
„Atrodė, kad svarbiausia yra pats senelio ar močiutės, kaip globėjo, vaidmuo, o ne tai, kaip dažnai ar kokia forma jie rūpinasi anūkais“, – pabrėžia Chereches. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad būtina tolesnė analizė, siekiant suprasti, kaip skirtingas priežiūros kontekstas gali keisti rezultatus.
„Savanoriška priežiūra mylinčioje, palaikančioje šeimos aplinkoje gali turėti visai kitokį poveikį nei rūpinimasis anūkais įtemptomis sąlygomis, kai seneliai jaučiasi negaunantys paramos, yra pervargę ar suvokia šį vaidmenį kaip naštą“, – priduria tyrimo autorė.
