Vokietijoje, Reinštetdo (Reinstedt) apylinkėse, archeologiniai tyrimai atskleidė netikėtą ir istoriškai itin įdomią kombinaciją: viduramžių laikų tunelis buvo įrengtas tiesiai viduryje daug senesnio, neolito laikų laidojimo komplekso. Šis radinys leidžia pažvelgti ne tik į skirtingų epochų statybos techniką, bet ir į tai, kaip vėlesnių laikų žmonės suvokė ir naudojo priešistorinius, su mirtimi ir laidojimu susijusius kraštovaizdžio objektus.
Jau pačioje tyrimų pradžioje archeologai identifikavo trapecijos formos griovį, priskiriamą Baalberge kultūrai – vidurinio neolito laikų grupei, gyvavusiai dabartinės Vidurio Vokietijos teritorijoje IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ankstesni tyrimai parodė, kad ši vieta jau seniai buvo naudojama kaip kapinynas: čia aptikta fragmentiškų vėlyvojo neolito kapų ir bronzos amžiaus laikus menančio galimo pilkapio pėdsakų.
Baalberge kultūros griovio pietinėje dalyje archeologai aptiko pailgą, ovalios formos duobę – maždaug dviejų metrų ilgio ir iki 75 cm pločio, uždengtą sunkia akmenine plokšte. Iš pradžių manyta, kad tai gali būti kapo dalis, tačiau tolesni tyrimai parodė visai ką kita. Duobės užpildas žemėjo šiaurės kryptimi ir vedė giliai į vientisą, tvirtą liosiuko dirvožemį, pačiame neolito įtvirtinimo komplekso viduje.
Viršutinėse sluoksniuose aptikti vėlyvųjų viduramžių keramikos fragmentai, gausūs akmenys ir mažos ertmės paskatino tyrėjus manyti, jog konstrukcija yra viduramžių kilmės. Paaiškėjo, kad atrastas tunelis yra tipiškas Erdstall – siauras, rankomis iškastas požeminis koridorius, būdingas Vidurio Europai ir dažnai įrengtas liosiuko dirvožemyje.
Tunelio aukštis siekė maždaug 1–1,25 m, o plotis tesudarė vos 50–70 cm. Skliautas buvo suformuotas aštrios, smailiaarkės formos. Prie įėjimo archeologai užfiksavo iškirstą laiptelį ir nedidelę nišą sienoje. Tunelio viduje rasta geležinė pasaga, lapės skeletas ir smulkių žinduolių kaulai. Žemiausiame lygyje aptiktas plonas medžio anglies sluoksnis, rodantis trumpą, nedidelį ugnies židinį. Prie siauriausios įėjimo vietos buvo pastatyta keli stambūs akmenys, kas leidžia manyti, kad tam tikru momentu tunelio prieiga tyčia užblokuota.
Viduramžių tunelis neolito įtvirtinime: kam jis buvo reikalingas?
Erdstall tipo tuneliai pasižymi įvairiais planiniais sprendiniais, tačiau juos visus vienija bendri bruožai: labai siauri koridoriai ir sunkiai pastebimi, dažnai paslėpti įėjimai. Tyrinėtojai svarsto kelias galimas jų funkcijas: laikinos slėptuvės neramumų metu, sandėliai ar su tam tikromis ritualinėmis praktikomis susijusios erdvės.
Reinštedto atvejis išskirtinis tuo, kad viduramžių statytojai tunelį įrengė tiesiai priešistorinio monumento viduje. Matomas neolito laikų griovys galėjo veikti kaip orientyras vietovėje ir padėti lengviau surasti požeminio įėjimo vietą.
Negalima atmesti ir galimybės, jog svarbų vaidmenį suvaidino vietiniai įsitikinimai apie senovines laidojimo vietas. Viduramžiais prieškrikščioniški kapai dažnai buvo laikomi pavojingomis ar tabu laikomomis erdvėmis. Ribota žmonių judėjimo tokiose vietose apimtis suteikdavo daugiau privatumo tiems, kurie ieškojo paslėptos, nuo pašalinių akių apsaugotos erdvės.
Šiuo metu tęsiama rasto inventoriaus ir dirvožemio sluoksnių analizė. Tikimasi tiksliau nustatyti, kada tiksliai tunelis buvo iškastas, kaip ilgai naudotas ir kuriuo metu bei kokiomis aplinkybėmis jo įėjimas buvo galutinai užblokuotas. Šie duomenys padės geriau suprasti, kaip viduramžių bendruomenės sąmoningai „įrašė“ savo struktūras į daug senesnį, neolito laikų kraštovaizdį.
