Nauja kongreso ir JAV Teisingumo departamento paviešintų dokumentų porcija, pasiekta po skaidrumo šalininkų spaudimo Kapitolijuje, sudrebino politikų reputacijas abipus Atlanto.
Šiuose dokumentuose aptariama plati temų gama – nuo tariamų „Microsoft“ įkūrėjo Bilo Geitso nesantuokinių romanų iki el. laiškų, kuriuose buvęs Europos Tarybos generalinis sekretorius Thorbjørnas Jaglandas mini jam pristatytas „nepaprastas merginas“.
Ekonomikos ir politikos analitikams jautriausia dokumentų dalis – susirašinėjimas su Peteriu Mandelsonu. Jis ilgus metus buvo viena ryškiausių Leiboristų partijos figūrų Jungtinėje Karalystėje, ėjęs svarbiausias pareigas, įskaitant prekybos ir pramonės valstybės sekretoriaus postą 1998 m. bei verslo ir inovacijų sekretoriaus pareigas.
2004 m., kai JK dar buvo Europos Sąjungos narė, Mandelsonas tapo Europos Komisijos nariu, atsakingu už prekybą.
Antradienį aukštųjų parlamento rūmų pirmininkas patvirtino, kad Mandelsonas atsistatydino iš Lordų Rūmų.
Jungtinės Karalystės vyriausybė tą pačią dieną pranešė perdavusi policijai medžiagą, susijusią su įtarimais, kad Mandelsonas teikė jautrią vyriausybinę informaciją velioniui finansininkui ir už seksualinius nusikaltimus teistam Jeffrey Epsteino.
Premjeras Keiras Starmeris Ministrų kabinetui pareiškė esąs „pasibaisėjęs“ naujai paviešintais Epsteiną liečiančiais dokumentais ir išreiškė susirūpinimą, kad gali paaiškėti dar daugiau detalių.
Ar tai neteisėta?
Kol kas neaišku, ar paviešintuose dokumentuose yra „rūkantis pistoletas“, galintis tapti pagrindu baudžiamajai Mandelsono atsakomybei, ar tik prastai įvertintos artimos draugystės su Epsteinų pėdsakai.
El. laiškai rodo labai artimą jųdviejų ryšį. Juose gausu šiltų žinučių, tarp jų ir 50-ojo gimtadienio sveikinimas: „Kad ir kur jis būtų pasaulyje, jis išlieka mano geriausias draugas… Jeffrey, mes tave mylime.“
Dokumentai atskleidžia ilgalaikius santykius, kuriuose Epsteiną Mandelsonas matė ne tik kaip socialinį pažįstamą, bet ir kaip pašnekovą asmeniniais finansiniais klausimais bei – kas labiausiai šokiruoja – kaip pašalinį adresatą Jungtinės Karalystės vyriausybės politikos temomis.
Bankų išrašai, atkuriami paviešintuose dokumentuose, rodo tris atskirus pervedimus, iš viso 75 000 JAV dolerių (apie 63 575 eurus), kurie 2003–2004 m. buvo pervesti į sąskaitas, susietas su Mandelsonu.
Atskira medžiaga rodo, kad 2009–2010 m., jau po Epsteino paleidimo iš kalėjimo, jis, kaip teigiama, pervedė lėšų – tarp jų ir 10 000 svarų sterlingų (apie 12 000 eurų) Mandelsono sutuoktinio osteopatijos studijoms paremti.
Mandelsonas yra pareiškęs neprisimenąs gavęs šiuos pinigus ir pažadėjo patikrinti dokumentų autentiškumą.
Vis dėlto sekmadienį jis pasitraukė iš valdančiosios Leiboristų partijos, teigdamas nenorintis „daugiau kompromituoti“ partijos.
Šie finansiniai ryšiai komplikuoja viešą versiją apie „vien socialinį“ santykį, nes pervedimai vyko tuo metu, kai Mandelsonas ėjo aukštas viešas pareigas ir kai rinkose bei reguliavimo institucijose virė įtemptos diskusijos.
Epsteinas pirmą kartą dėl prekybos žmonėmis kaltinamas 2006 m., o kalte prisipažino 2008-aisiais – tai iš dalies sutampa su laikotarpiu, kai vyko jo ir Mandelsono susirašinėjimas asmeniniais reikalais.
Nuoseklūs žiniasklaidos tyrimai apie Epsteiną rodo, kad daug artimiausių jo draugų ir bičiulių tikėtina žinojo arba nujautė apie jo veiklą dar gerokai iki oficialių kaltinimų.
Išankstinė informacija apie ES politiką
Iš verslo ir ekonominės politikos perspektyvos Mandelsono ir Epsteino susirašinėjimas kelia klausimą, kiek lengvai užkulisiniai interesai gali prasiskverbti į oficialius sprendimų priėmimo procesus.
Pasak dokumentų, 2010 m. gegužę Epsteinui buvo persiųstas vidinis ES memorandumas dėl numatomo 500 mlrd. eurų gelbėjimo fondo, skirto sunkumų patiriančioms valstybėms narėms remti. Laiške Mandelsonas nurodė, jog „tai turėtų būti paskelbta šį vakarą“.
Šis epizodas ypač kontrastuoja su ankstesne Mandelsono veikla: 2004–2008 m. jis ėjo Europos Komisijos prekybos komisaro pareigas, derėjosi dėl prekybos sąlygų, transatlantinės prekybos taisyklių ir jautrių pramonės sektorių apsaugos.
Europos Komisijoje prekybos politika ir ekonominis valdymas reikalauja griežto konfidencialumo ir nuoseklaus narių bei partnerių veiksmų derinimo. Neatsargus elgesys su jautriais dokumentų projektais, net ir privačiuose laiškuose, kerta per esminius diplomatinius ir ekonominius standartus.
Minėto el. laiško data rodo, kad Epsteinui buvo suteikta išankstinė prieiga prie rinkai jautrios informacijos, susijusios su Europos Centrinio Banko ir ES institucijų krizinės politikos strategija.
Veikimas prieš savo vyriausybę?
Didžiausio reguliavimo griežtinimo po finansų krizės piką pasiekus, Mandelsonas su Epsteinų tiesiogiai derino Jungtinės Karalystės bankininkų premijų mokesčio dizainą.
Ši politika buvo viena esminių Leiboristų vyriausybės priemonių, skirtų reaguoti į visuomenės pasipiktinimą bankų gelbėjimu. Paprastiems žmonėms itin skaudžiai atsiliepė 2008–2009 m. krizė, o bankams, kuriuos gelbėjo valstybės abipus Atlanto, teko visuomenės rūstybė.
Premijų mokestis buvo numatytas kaip vienkartinis mokestis, turėjęs atgrasyti nuo didelių ir nedelsiant išmokamų premijų – simbolinis valdžios bandymas parodyti santūrumą po valstybės paramos bankams.
Mokestinės detalės buvo lemiamos. Jei mokestis būtų taikomas tik grynaisiais išmokamai premijos daliai, bankai galėtų ir toliau dosniai apdovanoti vadovus, tik pakeisdami išmokų struktūrą – daugiau dalį pervesdami į akcijas arba atidėdami mokėjimus ateičiai. Taip „kirčio“ poveikis bankininkams atsilpnėtų, bet antraštės visuomenei skambėtų patraukliai.
Jei mokestis apimtų ir atidėtas, ir akcijomis mokamas premijų dalis, apeiti mokesčio būtų gerokai sunkiau, nes jis paliestų visą paketo vertę, o ne tik konkrečiais metais išmokėtus pinigus. Tokias detales atidžiai sekė ir rinkos.
„Ar yra reali galimybė, kad mokestis būtų taikomas tik grynųjų pinigų daliai?“ – tokį klausimą Epsteinas išsiuntė 2009 m. gruodį.
Jau po kelių minučių Mandelsonas atsakė, pripažindamas tiek spaudimą, tiek pasipriešinimą vyriausybės viduje:
„Stengiuosi pakeisti, kaip vakar aiškinau Jesui. Iždas laikosi įsikibęs, bet aš tuo užsiimu.“
Taip jis Iždą įvardija kaip kliūtį, pabrėžia, kad aktyviai siekia pakeitimų, ir realiu laiku informuoja Epsteiną apie procesą.
Vėlesniuose laiškuose Epsteinas prašo būti informuojamas pirmiausia – „pranešk man anksčiau už Jes, prašau“, – o Mandelsonas atsako vienu žodžiu: „Treasury“ („Iždas“).
Vėlesnėje korespondencijoje, cituojamoje dokumentų rinkinyje, teigiama, kad Mandelsonas patarė Epsteinui, jog JPMorgan vadovas turėtų „švelniai pagrasinti“ tuometiniam finansų ministrui Alistairui Darlingui.
Šios žinutės kartu sudaro vaizdą apie privačią liniją į patį mokesčių politikos formavimo procesą tuo metu, kai reguliavimo sprendimai turėjo didžiulę įtaką rinkoms.
Anglijos bankas ir vidinės pažymos
Kita susirašinėjimo grandinė, datuojama 2009 m. rugpjūčiu, rodo Epsteiną įtrauktą į diskusijas apie Anglijos banko strategiją kreditų krizės metu.
Vidaus pažyma, išsiųsta ministro pirmininko biurui ir tada persiųsta Epsteinui, kėlė abejonių, ar vien kiekybinio skatinimo priemonių pakaks kreditavimui atkurti.
Epsteino komentare teigiama: „Banko, įsigyjančio daugiausia valstybės obligacijų, QE politika yra priimtina, bet jie nepakankamai daro kreditinio skatinimo srityje, kaip tai daro Federalinis rezervų bankas. Vertybinių popierių rinkos nebuvimas dar ilgai bus rimta kliūtis.“
Mandelsonas persiunčia pažymą Epsteinui su trumpu prierašu: „Įdomi pažyma, kuri išsiųsta premjerui.“
Kiekybinis skatinimas (QE) – tai centrinio banko neįprasta priemonė ekonomikai skatinti: bankas sukuria naujas rezervines lėšas ir už jas perka turtą – Jungtinėje Karalystėje daugiausia vyriausybės obligacijas („gilts“) – taip siekdamas sumažinti skolinimosi kainą ir paskatinti kreditavimą bei investicijas.
Epsteinas savo atsakyme sutelkia dėmesį į praktines pasekmes ir klausia: „Koks turtas būtų lengvai parduodamas?“
Atsakymas – „Žemė ir nekilnojamas turtas, spėju“ – leidžia manyti, kad kaip platesnio krizinio atsako dalis buvo svarstomos ir valstybės turto pardavimo galimybės.
Nors iš laiškų nematyti, kad būtų buvę duodami tiesioginiai prekybos nurodymai, jie rodo, kad privatus asmuo buvo įtrauktas į gyvas diskusijas apie kiekybinį skatinimą ir galimus valstybės turto pardavimus – sritis, kuriose laikas ir lūkesčiai rinkose itin svarbūs.
Vestminsteryje aukšto rango politikai jau ragina pradėti oficialų tyrimą. Komentatoriai pabrėžia, kad skandalas atskleidžia ne tik Mandelsono asmenines klaidas, bet ir sistemines spragas, leidžiančias privačių ryšių tinklams tyliai poveikiu veikti Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos politiką.
