Ciurichas. Crans-Montanos gaisro tragedija sukrėtė Šveicariją ir turės pasekmių draudimo sektoriui. Be klausimų dėl išlaidų ir pretenzijų padengimo, ši nelaimė iškėlė ir platesnes diskusijas dėl priešgaisrinės saugos.
„Mes visiškai prisiimame savo įsipareigojimus – dėl to ir egzistuojame“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė Šveicarijos draudikų asociacijos (SVV) prezidentas Stefanas Mäderis. Vis dėlto, anot jo, akivaizdu, kad finansiniai reikalavimai gerokai viršys įprastinę draudimo apsaugą.
Per gaisrą bare „Le Constellation“ per naujametę naktį žuvo 41 žmogus, daugiausia labai jauni, o daugiau kaip šimtas buvo sužeisti, dalis – sunkiai. „Ši tragedijos apimtis atima žadą. Mūsų mintys su aukomis ir jų artimaisiais“, – teigė SVV generalinis direktorius Ursas Arbteris.
„Draudimo požiūriu Šveicarija turi veikiančią, patikimą ir pasiteisinusią socialinio draudimo sistemą“, – sakė Arbteris. Pasak jo, sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudikai yra pasirengę susidoroti su tokio masto įvykiais.
Paprastai galioja taisyklė: kiekvienas, kuris pas tą patį darbdavį dirba bent aštuonias valandas per savaitę, yra apdraustas nuo nedarbo metu patiriamų nelaimingų atsitikimų. Nelaimingų atsitikimų draudimas padengia gydymo išlaidas ir, priklausomai nuo situacijos, moka dienpinigius bei išmokas invalidumo ar mirties atveju.
Jaunuoliai, studentai ar asmenys, dirbantys labai ne daug darbo valandų – kaip buvo daugeliu atvejų Crans-Montanoje – nėra apdrausti per nelaimingų atsitikimų draudimą, o per privalomąjį sveikatos draudimą. Šiuo atveju taikoma franšizė ir paciento dalinis prisidėjimas (savikaina).
Užsienio aukoms iš ES, EFTA šalių ar Jungtinės Karalystės, turinčioms Europos sveikatos draudimo kortelę, suteikiama teisė gauti medicininę pagalbą Šveicarijoje. Sąskaitos apmokamos tarptautinio išlaidų kompensavimo tvarka pagal Šveicarijos teisės aktus.
Neapdraustos išlaidos ir draudimo spragos gali atsirasti tuomet, kai kalbama apie naujus gydymo metodus, ilgalaikį gydymą, prarastas pajamas ar neturtinės žalos (moralinės žalos) atlyginimą. Ar kyla civilinės atsakomybės klausimas ir kas konkrečiai turėtų atsakyti, šiuo metu dar tiriama.
„Kaip spręsti finansinius poreikius, kurie viršija draudimo apsaugos ribas, turi būti aiškinamasi tarp nukentėjusiųjų ir potencialiai atsakingų asmenų“, – pabrėžė Mäderis. Anot jo, galimos pretenzijos gali būti nukreiptos į baro savininkus ar savivaldybę.
Po Crans-Montanos tragedijos visoje Šveicarijoje iš naujo iškilo priešgaisrinės saugos klausimai. Garsiau ėmė skambėti ir raginimai įvesti kantonines pastatų draudimo sistemas tuose regionuose, kur jų nėra, pavyzdžiui, Valė ir kituose kalnų kantonuose.
Arbteris įspėjo, kad klaidinga manyti, jog privalomasis pastatų draudimas savaime užtikrintų geresnę priešgaisrinę apsaugą. Leidimų išdavimas, priežiūra ir kontrolė visuose kantonuose ir taip yra viešosios valdžios atsakomybė, nepriklausomai nuo draudimo modelio.
Kalbėdamas apie šiuo metu vykdomą priešgaisrinių taisyklių peržiūrą, Arbteris pabrėžė, kad ypač daug dėmesio reikėtų skirti evakuacijos kelių ilgiui, patikrinimų periodiškumui, dūmų ir šilumos šalinimo sistemoms bei automatiniam pavojaus signalų perdavimui. Pasak jo, būtinas nuodugnus taisyklių peržiūrėjimas, o bet kokie pakeitimai negali silpninti esamo priešgaisrinės saugos lygio.
„Reikia iš esmės persvarstyti galiojančias nuostatas ir užtikrinti, kad jos būtų griežtinamos, o ne švelninamos“, – reziumavo Arbteris.
