Sarah Hess 2010 m. pradėjo vesti savo mažametę dukrą Džozę į „Mickey Markey“ žaidimų aikštelę, tikėdamasi, kad ten pavyks išvengti švino poveikio.
Po rutininio vizito pas gydytoją paaiškėjo, kad Džozė apsinuodijusi švinu. Hess greitai nustatė tikėtiną priežastį – byrantis dažas jų šimtmetį skaičiuojančiame name Bajou Sent Džono rajone. Kol name buvo šalinamas švinas, šeima apsigyveno naujesniame, nuo švino saugiame name netoli „Markey“ parko.
„Visi mums sakė, kad saugiausia vieta žaisti yra lauke, žaidimų aikštelėse, todėl ten ir eidavome“, – pasakojo Hess. Džozė tapo nuolatine „Markey“ lankytoja: sūpavosi sūpynėse, čiuožinėjo čiuožyklomis.
Kitas kraujo tyrimas šokiravo. „Rodikliai pašoko į viršų“, – sakė Hess. Džozės kraujyje švino koncentracija šoktelėjo iki beveik penkis kartus viršijusios nacionalinę sveikatos normą. Tuomet, mokslininkų vertinimu, labiausiai tikėtina priežastis buvo mėgstamiausias mergaitės parkas. Ištyrus dirvožemį paaiškėjo, kad jame – pavojingai didelis švino kiekis.
Miesto pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų, kad informuotų „Markey“ lankytojus ar padarytų parką saugesnį. Tačiau tėvai ėmė patys kabinti įspėjamuosius užrašus ir ėmė masiškai skambinti bei rašyti miesto valdžiai. Laikydama Džozę ant rankų, Hess miesto tarybos posėdyje pasakė emocingą kalbą.
Netrukus miestas pasamdė įmonę parkų dirvožemiui tirti ir pažadėjo spręsti švino problemą visur, kur ji bus aptikta.
„Man susidarė įspūdis, kad jie ketina padaryti visus parkus be švino“, – sakė Hess.
Tačiau 2025 m. per keturis mėnesius atliktas „Verite News“ tyrimas parodė, kad švino tarša Naujojo Orleano parkuose ne tik išliko – ji yra daug plačiau paplitusi, nei manyta anksčiau. Daugelyje miesto parkų su žaidimų aikštelėmis ir toliau nesaugu, įskaitant „Markey“ ir kitus 2011 m. miesto lėšomis tvarkytus parkus.
Pasak pensininko, Tulanos universiteto toksikologo ir vieno žymiausių šalies švino taršos ekspertų Howardo Mielkės, tai rodo, kad miesto pareigūnai tuomet iš esmės neįvykdė užsibrėžtų užduočių ir kad labai daug Naujojo Orleano vaikų yra veikiami per didelių švino kiekių.
„Tai žlugusi programa“, – sakė jis. – „Jie nepadarė to, ką reikėjo, kad bent viename parke sumažintų švino lygius“.
„Verite News“ žurnalistai 2025 m. rudenį paėmė šimtus dirvožemio mėginių iš 84 miesto parkų, kuriuose yra žaidimų aikštelės. Rezultatus patvirtino Luizianos universiteto švino taršos tyrėja Adrienne Katner. Tyrimas parodė, kad maždaug pusėje parkų švino koncentracija viršijo 2024 m. federaliniu lygiu nustatytą pavojingumo ribą miesto dirvožemiui.
„Jei yra įrodymų, kad vaikai žaidžia dirvožemyje, kuriame švino tiek, kiek jūs apibūdinote, tai – gana kraupu“, – „Verite News“ sakė Indianos universiteto biochemikas Gabrielis Filippelli, tiriantis švino poveikio sveikatai problemas.
Visuomenės sveikatos tyrėjai ir gydytojai pabrėžia, kad jaunesni nei šešerių metų vaikai švino dulkes sugeria lengviau nei suaugusieji – jos patenka į kraują ir ilgainiui pažeidžia smegenų bei nervų sistemos vystymąsi. Nėra tokio švino kiekio, kuris vaikui būtų laikomas saugiu: net ir pėdsakai gali lemti elgesio problemas ir mažesnius kognityvinius gebėjimus.
Naujojo Orleano rekreacijos plėtros komisijos, prižiūrinčios daugumą miesto parkų, vadovas Larry Barabino teigė, kad miestas reguliariai nepatikrina parkų dėl švino, o paskutinė rimtesnė patikra vyko 2011 m.
Jis pavadino „Verite“ rezultatus „tikrai keliančiais nerimą“ ir pažadėjo bendradarbiauti su miesto pareigūnais, vietos ekspertais ir miesto aplinkosaugos konsultantu „Materials Management Group“, kad, esant reikalui, būtų sutvarkyti nesaugūs parkai.
„Tai tikrai kelia nerimą, jei užterštumo lygis laikomas tikra rizika ar grėsme, ir tokiu atveju iškart perduotume klausimą Kap italinių projektų administracijai, kad „MMG“ kuo greičiau atvyktų į vietą, – sakė Barabino, turėdamas omenyje Naujojo Orleano kapitalinių projektų administraciją. – Jei yra kas nors, kas kelia realų aplinkosauginį pavojų, mes tikrai tikime, kad būtina imtis veiksmų.“
Tačiau Naujasis Orleanas išgyvena finansinę krizę – biudžeto deficitas siekia apie 220 mln. JAV dolerių. Neaišku, kokius išteklius naujoji merė Helena Moreno galėtų skirti švino šalinimo programai atgaivinti. Reaguodama į finansinę padėtį, Moreno jau panaikino dešimtis pareigybių ir planuoja kas dvi savaites po vieną dieną priverstinai neatleisdama atleisti 700 darbuotojų, kad sutaupytų lėšų. Jos administracija į žurnalistų paklausimus neatsakė.
Andrea Young tokių pačių pažadų kaip Barabino girdėjo ir prieš 15 metų. Kaip ir Hess, ji turėjo vaiką, dažnai lankiusį „Markey“ ir kurio kraujyje buvo rasta daug švino. Kartu su kitomis mamomis ji padėjo spausti miestą imtis priemonių. Young buvo įsitikinusi, kad tai pavyko, tačiau dabar supranta, jog miestas padarė per mažai.
„Tai verčia suabejoti atlikto darbo verte ir tuo saugumo jausmu, kurį jutome leisdami vaikams ten vėl žaisti“, – sakė ji.
Švino tyrimai Naujojo Orleano parkuose
Natūralioje dirvoje švino paprastai aptinkama labai nedaug. Vidutinė švino koncentracija JAV dirvožemyje yra 26 dalys milijonui (ppm) – tai mažiau nei uncija švino tonai dirvožemio.
Tačiau Naujasis Orleanas, kaip ir daugelis kitų miestų, turi ilgą dirvožemio užterštumo švinu istoriją. Jo šaltiniai – švino turintys dažai, švinu praturtintas benzinas, atliekų deginimo įmonių ir kitų pramonės objektų išmetamosios medžiagos. Švino dalelės lengvai išplinta vėjo, galiausiai nusėda viršutiniame dirvos sluoksnyje.
Federaliniu lygiu pavojinga švino koncentracija dirvožemyje iki 2024 m. pradžios buvo laikoma 400 ppm. Tuomet Aplinkos apsaugos agentūra ją sumažino iki 200 ppm daugumai gyvenamųjų teritorijų ir iki 100 ppm tokiems miestams kaip Naujasis Orleanas, kur yra keli švino poveikio šaltiniai. Vėliau Trumpo administracija panaikino 100 ppm ribą, aiškindama, kad dviejų slenksčių buvimas klaidina. Teigti, kad 100 ppm lygis yra saugus vaikams, ji nesiryžo.
EPA nustatomi patikros lygiai yra daugiau gairės nei privalomos normos. Jie gali lemti federalinius valymo veiksmus ir dažnai yra perimami valstijų bei miestų valdžios sprendžiant, kaip reaguoti į švino taršą. Pavyzdžiui, Kalifornijoje jau seniai taikoma daug griežtesnė 80 ppm riba.
Mielkė teigimu, Trumpo administracijos sprendimas neatitinka mokslo įrodymų, kurie jau seniai rodo, kad vaikams žalinga ir tokia dirvožemio tarša, kuri nesiekia 100 ppm. Jis buvo vienas iš mokslininkų, kurie dar prieš daugiau nei 30 metų, EPA nustatant pirmuosius patikros lygius, ragino taikyti griežtesnes ribas.
Jis mano, kad 100 ppm riba ir toliau turėtų būti taikoma didmiesčiuose, ypač Naujajame Orleane.
„Verite“ dirvožemį tyrė visuose 84 mieste esančiuose parkuose, kurie savivaldybės dokumentuose ir žemėlapiuose pažymėti kaip turintys žaidimų aikšteles. Mėginiai buvo imami iš paviršinio dirvožemio sluoksnio, kuris labiausiai liečiamas vaikų rankų ir žaislų arba gali būti įkvėptas jam pakilus į orą žaidžiant ar pučiant vėjui.
Vidutinė „Verite“ paimto dirvožemio mėginio švino koncentracija buvo apie 121 ppm. Padidėję švino kiekiai dažniausiai siejosi su rajono amžiumi: senesniuose miesto rajonuose, pavyzdžiui, Airių kvartale ar „Algiers Point“, tarša buvo didžiausia, o daugiausia po 1950-ųjų išvystyti rajonai, tokie kaip „Gentilly“ ir Naujojo Orleano Rytai, paprastai turėjo mažesnius švino kiekius.
Aukščiausia švino koncentracija buvo užfiksuota „Evans“ parke Fretės rajone. Po žema šaka nusvirusiu ąžuolu, ten, kur nuolat laksto vaikai ir žolė seniai nutrinta, „Verite“ užfiksavo 5 998 ppm švino, t. y. beveik 60 kartų daugiau nei 100 ppm riba miesto dirvožemiui.
„Verite“ kalbino daugiau kaip dešimt tėvų įvairiuose miesto parkuose, ir dauguma jų buvo nustebinti išgirdę apie tokias švino koncentracijas.
Airių kvartale Meg Potts stebėjo, kaip jos sūnus laksto dulkėtu „Brignac“ žaidimų aikštelės paviršiumi. Visi šiame parke paimti „Verite“ mėginiai viršijo EPA saugia laikomą lygį miesto vietovėms ir kai kur siekė beveik 600 ppm.
Potts žinojo, kad mieste esama daug švino, tačiau nesuprato, kad jos rajono parkas gali būti papildomas švino šaltinis sūnui.
„Dabar apie tai daug galvoju, nes jam jau teko tikrintis dėl švino, – sakė ji. – Jo rodikliai – kaip tik ant ribos, kur prasideda per didelis švino kiekis.“
Katner, LSU tyrėja, teigė, jog „Verite“ rezultatai gali tapti atspirties tašku miesto pareigūnams, kad šie atliktų išsamesnius tyrimus parkuose. Pasak jos, net ir vienas stipriai užterštas „karštasis taškas“ parke kelia rimtą susirūpinimą.
„Vaikas, žaidžiantis toje parke vietoje, gaus didžiausią dozę“, – sakė ji.
Švino palikimas
Iki 8-ojo dešimtmečio švinas buvo visur. 2022 m. atliktas tyrimas parodė, kad dauguma iki 9-ojo dešimtmečio gimusių amerikiečių vaikystėje buvo paveikti pavojingai didelių švino kiekių, dėl to vidutiniškai prarado bent po vieną IQ tašką.
Automobilių išmetamas švinas teršė dirvožemį prie kelių, ypač didesnių magistralių, kol 1996 m. galutinai buvo atsisakyta švino turinčio benzino. Panašiai ir šiukšlių deginimo įrenginiai bei pramoniniai objektai 7–8 dešimtmečiais teršė dirvožemį aplinkinėse Naujojo Orleano gyvenvietėse, kol buvo uždaryti.
Šiandien labiausiai paplitęs švino šaltinis dirvoje – irti pradėję dažai. Švino turintys dažai plačiai naudoti namams ir pastatams dažyti iki jiems uždraudžiant 1978 m. Pagal 2024 m. Amerikos bendruomenės tyrimo duomenis, dauguma Naujojo Orleano namų pastatyti iki 1980 m. Kai dažai ima skeldėti, Tulanos universiteto epidemiologės Felicios Rabito teigimu, jie gali trupėti arba virsti toksiškomis dulkėmis.
„Švininiai dažai tiesiogiai patenka į dulkes, o paskui – ir į dirvožemį. Tai – viena pagrindinių jaunų vaikų ekspozicijų priežasčių mieste“, – sakė Rabito, tirianti apsinuodijimą švinu ir kitas sveikatos problemas.
Vaikai iki šešerių metų ypač pažeidžiami ir dėl to, kad mėgsta kištis rankas į burną. Kartais pakanka suvalgyti ant žemės nukritusį sausainį ar čiulpti nykštį po žaidimo ant sūpynių. Rabito rekomenduoja tėvams vengti užterštų žaidimų aikštelių.
Vienintelis būdas sužinoti, ar vaikas apsinuodijęs švinu, – atlikti medicininį kraujo tyrimą. Pagal valstijos teisės aktus Luizianos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai privalo pasirūpinti, kad kiekvienam 6 mėnesių–6 metų vaikui būtų atlikti bent du tyrimai, rekomenduojami vienerių ir dvejų metų amžiaus.
Tačiau įstatyme nenumatyta, kaip užtikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi, tad daug medikų tyrimų neatlieka – tai konstatuota 2017 m. Luizianos sveikatos departamento ataskaitoje. 2022 m. mieste buvo patikrinta mažiau nei dešimtadalis jaunesnių nei šešerių metų vaikų, rodo Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys.
„Apie vaikų švino rodiklius Orleano parapijoje negalime pasakyti nieko moksliškai patikimo, – sakė Rabito. – Tėvai tikrai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikai būtų ištirti.“
Ribotas dirvožemio tikrinimas ir lopomi sprendimai
2011 m., kai visuomenė paskutinį kartą garsiai sukilo dėl švino taršos parkuose, tuometinė Naujojo Orleano sveikatos komisarė Karen DeSalvo sakė, kad miestas turėtų padaryti „viską, ką gali, kad suprastų riziką ir ją sumažintų“. Tačiau kartu pabrėžė, jog tai „nėra didžiausias iššūkis“, kaip rašė laikraštis „The Times-Picayune“.
Tuometinis meras Mitchas Landrieu pažadėjo visapusišką atsaką.
„Miestas imsis visų būtinų priemonių, kad ištirtų galimą švino taršą kituose parkuose ir žaidimų aikštelėse ir kuo greičiau ją pašalintų“, – sakė jis 2011 m. kovą.
Po dviejų mėnesių keliuose parkuose jau buvo baigti tyrimai ir tvarkymo darbai. Tėvai vėl ėmė vesti vaikus į atidarytas žaidimų aikšteles.
Tačiau, nepaisant miestų vadovų pažadų, 2011 m. iš viso buvo ištirta tik 16 parkų, o tarša šalinta tik atskirose labiausiai užterštose vietose, neliečiant viso parko ploto, rodo pagal viešosios informacijos prašymus gauti dokumentai.
Šie faktai nustebino aktyvią tėvų grupę, kovojusią už „Markey“ aikštelės sutvarkymą. Viena iš mamų Young sakė, kad 2011 m. atliktų tyrimų ir darbų mastas buvo daug mažesnis, nei ji įsivaizdavo.
„Jei daugumoje jų ištirtų parkų švino koncentracija buvo didelė, kodėl jie manė, kad visi kiti yra tvarkingi?“ – klausė ji.
„Verite“ tyrimas parodė, kad keliuose 2011 m. tvarkytuose parkuose, įskaitant „Markey“, švino lygiai vis dar per dideli.
Tokie rezultatai sukrėtė Mielkę, Tulanos universiteto toksikologą.
2010 m. jis vadovavo projektui, kurio tikslas buvo sumažinti švino poveikį 10-ies privačių vaikų priežiūros centrų žaidimų aikštelėse Naujajame Orleane. Jo komanda padengė visą kiekvienos aikštelės plotą vandeniui laidžia plastikine danga, ant viršaus užpylė 15 cm sluoksnį Misisipės upės sąnašų iš „Bonnet Carré Spillway“ – švarios, pigios ir lengvai prieinamos žemės. Po šių darbų daugumoje aikštelių švino kiekis sumažėjo iki mažiau nei 10 ppm.
Tuo tarpu miesto vykdyta programa daugiausia buvo susitelkusi į zonas, kuriose švino koncentracija viršijo 400 ppm, paliekant daugelį pavojingų vietų neuždengtų. Pagal „Verite“ gautas ataskaitas, „MMG“ paprastai tvarkė dvi ar tris zonas kiekviename parke, o visa kita teritorija liko nepakitusi.
Bajou Sent Džono rajone esančiame „Easton“ parke 2011 m. darbai apėmė keturias zonas, kurių bendras plotas siekė apie 4 700 kv. pėdų (apie 436 kv. m), tačiau žaidimų aikštelė liko nejudinta. „Verite“ matavimai parodė, kad keturi mėginiai aplink aikštelę viršijo 100 ppm ribą, o šalia sūpynių buvo užfiksuoti 1 060 ir 603 ppm rodikliai.
Dalis parkų, pavyzdžiui, „Evans“ Fretės rajone, nebuvo tvarkomi apskritai, nors 2011 m. čia užfiksuota iki 610 ppm švino. Kodėl taip nutiko, iš „MMG“ pažangos ataskaitų neaišku. 2025 m. „Verite“ tyrime būtent „Evans“ parke užfiksuotas aukščiausias rodmuo – vienoje vietoje 5 998 ppm.
„MMG“ į žurnalistų klausimus neatsakė.
Landrieu taip pat neatsakė į prašymus pakomentuoti. DeSalvo, pernai vasarą pasitraukusi iš „Google“ vyriausiosios sveikatos pareigūnės pareigų, aiškino, kad „labai riboti ištekliai“ vertė miestą rinktis, kaip paskirstyti dėmesį tarp švino taršos parkuose ir daugybės kitų sveikatos grėsmių.
„Dirbome, kad spręstume tiek, kiek tik įmanoma, įvairias gyventojų patiriamas ekspozicijas, kiek tik leido turimi ištekliai“, – sakė ji.
Galimas veiksmų planas?
Filippelli iš Indianos universiteto mano, kad miestas turėtų atlikti išsamius visų parkų tyrimus ir reguliariai kartoti patikras.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad švino tarša Naujojo Orleano parkuose yra plačiai paplitusi, o miesto vadovai stengiasi užkamšyti didelį biudžeto deficitą, Filippelli rekomenduoja pirmiausia tvarkyti labiausiai užterštus parkus.
Jis ir Mielkė nemano, kad miestas būtinai turi rinktis brangiausią, vadinamąjį pilnosios tvarkymo programos variantą, kai užterštas dirvožemis kasama ir vežamas į pavojingų atliekų sąvartyną. Pasak Filippelli, jei parkas tinkamai padengiamas švariu dirvožemiu, toks sprendimas dažniausiai nebūtinas.
„Verite“ gavo 10 iš 13 2011 m. tvarkytų parkų sąmatų. Bendros išlaidos siekė 83 tūkst. JAV dolerių – šiandien tai būtų apie 120 tūkst. dolerių. Ten atlikti darbai apėmė kiek daugiau nei 1,3 akro (apie 0,53 ha) teritorijos. Filippelli skaičiuoja, kad panašų dangos užpylimą šiandien būtų galima atlikti maždaug už 20 tūkst. dolerių už akrą – tai penktadalis sumos, kuri 2011 m. buvo sumokėta už kiek daugiau nei akro parko tvarkymą.
Rabito teigimu, dirvožemio tvarkymas turėtų būti derinamas su pastangomis mažinti taršą iš netoliese esančių šaltinių – pirmiausia senų namų, nuo kurių tebekrenta švino turintys dažai.
„Vien tik išvalius dirvožemį nebus daug naudos, jei nesuprasime, kas tą dirvožemį teršia“, – sakė ji.
Pasak 2011 m. su švino problema susijusių tėvų, Naujojo Orleano parkų sutvarkymui tikriausiai prireiks nuolatinio visuomenės spaudimo.
„Nesiekiau nieko neigiamai pavaizduoti ar ką nors „pasodinti ant karštos kėdės“, – apie skleidžiamą informaciją apie „Markey“ pavojų sakė Claudia Copeland. – Tačiau nieko nebūtų įvykę, jei ne visi tie tėvai, skambinę į savivaldybę.“
Tyrimo metodika
„Verite News“ žurnalistai Tristanas Baurickas ir Halle Parker buvo apmokyti naudotis rentgeno fluorescencijos analizatoriumi (XRF) – nešiojamu prietaisu, leidžiančiu nustatyti švino pėdsakus nuo 10 dalelių milijonui. Šis analizatorius plačiai naudojamas valstybinių institucijų ir universitetų mokslininkų.
Per mėnesį 2025 m. pabaigoje jie ištirtė 531 dirvožemio mėginį, vadovaudamiesi pensininko Tulanos universiteto toksikologo Howardo Mielkės parengtais protokolais, kuriuos įvertino dar trys švino taršos tyrėjai. Žurnalistai ėmė paviršinio dirvožemio mėginius aplink žaidimų aikšteles ir kitose vietose, kur žaidžia vaikai. Iš daugiau kaip 110 Naujojo Orleano parkų „Verite“ susitelkė į 84, pažymėtus kaip turinčius žaidimų aikšteles. Priklausomai nuo parko dydžio, prieinamumo ir taršos lygio, kiekviename parke buvo paimta nuo 3 iki 11 mėginių. Kiekvienos mėginio vietos koordinatės buvo užfiksuotos GPS įrenginiu.
„Verite“ rezultatus peržiūrėjo LSU tyrėja Adrienne Katner. Ji patvirtino matavimų tikslumą, palyginusi juos su mažesne parkuose surinktų dirvožemio mėginių imtimi, kurią jos komanda paėmė praėjusią vasarą.
Nors taikyta metodika laikoma patikima, ji turi ir apribojimų. Gautų duomenų nepakanka viso parko būklei įvertinti. Tačiau net ir vienas padidėjusios taršos mėginys gali tapti atspirties tašku savivaldybei planuojant platesnius tyrimus.
