Europos saugumo ekspertai ir žvalgybos institucijos vis dažniau perspėja, kad Rusija gali išplėsti agresiją už Ukrainos ribų ir per gana trumpą laiką pasiekti parengtį tiesioginiam konfrontavimui su NATO. Diskutuojama ne tik apie galimą puolimą prieš Baltijos šalis, bet ir apie platesnio masto karinį spaudimą visam žemynui, įskaitant kritinę infrastruktūrą ir strateginius regionus.
Europos žvalgybos tarnybos, kariškiai ir vyriausybių atstovai prognozuoja, kad Rusija gali būti pasirengusi pulti NATO per maždaug vienerius metus. Atsižvelgiant į tokius vertinimus, Europoje vis aktyviau rengiamos karinės pratybos ir modeliuojami įvairūs galimų konfliktų scenarijai, siekiant pasiruošti potencialiam kariniam susidūrimui.
Manoma, kad Rusija kryptingai didina savo karinį pasirengimą ir išteklius, o tai kelia susirūpinimą NATO šalyse. Ypač pabrėžiama, kad Maskva plečia strateginius rezervus, sutelkia daugiau kariuomenės ir ginkluotės prie Aljanso sienų.
Tokios pozicijos laikosi ir Nyderlandų gynybos ministras Rubenas Brekelmansas. Pasak jo, Rusijos veiksmai rodo sąmoningą ir nuoseklų pasirengimą galimam konfliktui su NATO.
„Matome, kad jie jau didina savo strateginius rezervus, plečia pajėgų ir ginkluotės dislokavimą palei NATO sienas“, – pabrėžė ministras.
NATO strategus neramina ir Rusijos ketinimai Baltijos jūroje bei Šiaurės Europoje. Esama nuogąstavimų dėl galimų Maskvos planų prieš Švedijai, Suomijai ir Danijai priklausančias salas Baltijos jūroje, kai kuriuos Lenkijos regionus, taip pat šiaurines Norvegijos ir Suomijos teritorijas. Be to, neatmetama tikimybė, kad Rusija gali smogti Europos strateginei infrastruktūrai – net iki tokio svarbaus taško, kaip Roterdamo uostas Nyderlanduose.
Straipsniuose pabrėžiama, kad Vladimiras Putinas siekia atkurti Rusijos imperijos galybę. Tokiame kontekste galimomis pirmosiomis agresijos aukomis dažniausiai įvardijamos Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, kurios yra ir NATO, ir Europos Sąjungos narės.
Galimas Rusijos išpuolis prieš Europą
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte perspėjo europiečius, kad jiems būtina „pereiti prie karo mąstymo“. Tai reiškia, jog žemynas, ilgus dešimtmečius gyvenęs taikos būsenoje, turi iš esmės permąstyti savo saugumo ir gynybos politiką.
Tokio požiūrio pokytis būtinas ne tik dėl to, kad Ukraina, nors ir priešinasi, pamažu praranda dalį savo teritorijų Rusijai. Situaciją dar labiau komplikavo ir tai, kad naujoji JAV administracija, vadovaujama prezidento Donaldo Trumpo, viešai suabejojo tolesnės paramos Ukrainai mastu ir netgi atvirai ėmė grasinti, jog paliks NATO sąjungininkus vienus, jei šie neatliks savo įsipareigojimų dėl gynybos finansavimo.
Nors saugumo padėtis reikalauja greito ir koordinuoto atsako, Europos dėmesys, regis, yra išsiskaidęs. Analitikų vertinimu, didžiausius smūgius potencialios Rusijos atakos atveju galėtų patirti Vokietija ir Prancūzija. Tačiau abi šalys šiuo metu labiau susitelkusios į ekonomikos lėtėjimą, biudžeto deficitus ir vidines politines krizes, o tai silpnina jų gebėjimą vykdyti įsipareigojimus gynybos srityje ir tęsti ilgalaikę paramą Ukrainai.
Jungtinė Karalystė, laikoma viena iš svarbiausių Europos karinių galių, taip pat neatsiejama nuo šių iššūkių. Nepaisant sudėtingos tarptautinės padėties, britų vyriausybė mažina gynybos išlaidas, kas kelia klausimų dėl šalies pasirengimo ilgesniam įtampų laikotarpiui.
Nyderlanduose, kurie yra svarbi NATO narė, viešosios diskusijos jau mėnesius sukasi aplink vyriausybinės koalicijos krizes ir vidaus politinius nesutarimus. Šios vidinės įtampos nukreipia dėmesį nuo ilgalaikių saugumo iššūkių ir apsunkina strateginių sprendimų priėmimą dėl gynybos stiprinimo.
Per pastaruosius trejus metus Rusija vis dažniau ėmėsi diversinių veiksmų ir ardomosios veiklos prieš Europos valstybes, remiančias Ukrainą. Kalbama apie kibernetines atakas, sabotažo bandymus, žvalgybos operacijas ir informacines kampanijas, kuriomis siekiama suskaldyti Vakarų visuomenes ir politinius sprendimų priėmėjus.
Ekspertų vertinimu, vien Europoje esančių karinių pajėgumų, be išorinės paramos, gali nepakakti tam, kad būtų atgrasyta nuo vis stiprėjančios Rusijos agresijos. Dėl to vis daugiau kalbama apie būtinybę spartinti ginkluotės atnaujinimą, didinti gynybos biudžetus ir gilinti praktinį NATO šalių bendradarbiavimą – nuo žvalgybos mainų iki bendrų pratybų ir logistikos grandinių stiprinimo.
