Lietuvoje ir pasaulyje vis dažniau išaiškinamos rafinuotos politinės ir finansinės aferos, atskleidžiančios, kaip lengvai galima manipuliuoti valdžios elitu, pasinaudojus jo priklausomybe nuo išorinio finansavimo ir globos. Viena tokia istorija, nutikusi Libane, parodė, kad net paprastas automobilių mechanikas, pasitelkęs įtikinamą legendą ir tarpininkus, gali daryti įtaką aukščiausio lygio politiniams sprendimams.
Libane grupę politikų, tarp jų ir parlamento narius, apgavo vyras, kuris apsimetė Saudo Arabijos princu. Jo tariamas įsikišimas buvo toks įtikinamas, kad net turėjo įtakos balsavimui renkant šalies ministrą pirmininką.
Tyrimo duomenimis, už šios aferos stovėjo du vyrai iš šiaurinio Akaro regiono: automobilių mechanikas Mustafa al Hasianas, suvaidinęs „princą Abu Omarą“, ir įtakingas sunitų šeichas Haldunas Oraimatas. Būtent šeichas supažindino politikus su netikru princu, kuris bendravo telefonu, naudodamas britišką numerį ir įtikinamai mėgdžiodamas saudišką akcentą.
Afera apėmė platų politinės ir visuomeninės elito ratą. Vienas politikas ruošėsi padovanoti „princui“ automobilį, kitas prašė pagalbos savo sūnui, dalyvaujančiam žirgų lenktynėse Saudo Arabijoje. „Abu Omaras“ patarinėjo parlamentarams, ką paremti ir su kuo susitikti, taip sudarydamas įspūdį, kad kalba Saudo Arabijos karaliaus rūmų vardu ir gali daryti įtaką jų sprendimams.
Paties al Hasiano artimieji tikina, kad jis gyveno paprastą gyvenimą ir pats buvęs suklaidintas. „Jei tai tiesa, jis irgi tapo auka“, – teigė vienas giminaitis. Tuo metu šeichas Oraimatas tikina manęs, jog „Abu Omaras“ yra tikras karališkosios šeimos narys, ir esą nesiekęs asmeninės naudos.
Abu vyrai buvo sulaikyti Libano valdžios institucijų. Jiems pateikti kaltinimai sukčiavimu, šantažu, balsų klastojimu ir kišimusi į politiką. Pradėtas teismo procesas, o politikai, kurie bendravo su tariamu princu, yra kviečiami liudyti ir duoti parodymus.
Politologai pabrėžia, kad ši afera atskleidė Libano politinės sistemos silpnumą ir pažeidžiamumą. Šalis itin priklausoma nuo užsienio finansinės ir politinės paramos, todėl politikai neretai ieško įtakingų globėjų užsienyje ir yra pasirengę vykdyti jų nurodymus, net nesiimdami rimčiau tikrinti tokių „rėmėjų“ tapatybės.
„Tikroji Abo Omano auka esame mes – Libano žmonės, kuriems vadovauja politikai, taip lengvai apgaunami sukčių“, – pabrėžė politologas Imadas Salame.
Ši istorija sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir sukėlė visuomenės pasipiktinimą Libano elitu. Kritikuojamas ne tik naivumas ir lengvatikystė, bet ir aklas pasikliovimas tariamais užsienio globėjais, užuot stiprinus šalies institucijas ir vidaus demokratinius procesus.
Primintina, kad panašių istorijų pasitaiko ir kitose šalyse. Indijoje 47 metų vyras buvo išsinuomojęs prabangų namą netoli sostinės Naujojo Delio ir apsimetinėjo neegzistuojančių valstybių ambasadoriumi.
Siekdamas atrodyti įtikinamiau, jis prie įėjimo iškabino įvairias vėliavas ir pastatė prabangius automobilius su padirbtais diplomatiniais numeriais. Tokie atvejai rodo, kaip svarbu kritiškai tikrinti bet kokius „aukštus titulus“ ir tariamus ryšius, ypač kai nuo jų gali priklausyti politiniai ar finansiniai sprendimai.
