Didžiosios Britanijos politinę areną supurtė skandalas, žymiai susilpninęs premjero Kirso Starmerio pozicijas. Lenktynės su laiku, spaudimas iš vidaus ir artėjantys rinkimai verčia valdančiuosius ieškoti išeičių, o pačio premjero ateitis tampa vis labiau neapibrėžta.
Didžiosios Britanijos valdančiojoje Leiboristų partijoje vis garsiau kalbama apie galimą partijos lyderio ir ministro pirmininko Kirso Starmerio pasitraukimą iš pareigų. Šias diskusijas paskatino skandalingas diplomatinis sprendimas ir gilėjanti valdymo krizė vyriausybės viduje.
Pagrindiniu katalizatoriumi tapo sprendimas paskirti Peterį Mandelsoną Jungtinės Karalystės ambasadoriumi Jungtinėse Valstijose, nepaisant jo anksčiau minėtų ryšių su JAV finansininku Džefriu Epšteinu, kuris buvo nuteistas už seksualinius nusikaltimus. Šis žingsnis, anot partijos aplinkoje kalbančių šaltinių, padarė rimtą žalą vyriausybės reputacijai ir dar labiau pakirto visuomenės pasitikėjimą.
Krizę dar labiau pagilino Morgano McSweeny, vieno svarbiausių Starmerio komandos narių, atsistatydinimas iš ministro pirmininko aparato vadovo pareigų. Atsistatydindamas jis pareiškė prisiimantis „visą atsakomybę“ už rekomendaciją skirti Mandelsoną ambasadoriumi. Tačiau partijoje pabrėžiama, kad galutinis sprendimas dėl šio paskyrimo buvo priimtas būtent premjero lygmeniu.
McSweeny buvo laikomas vienu pagrindinių Leiboristų partijos 2024 metų rinkimų kampanijos architektų. Jo netektis ženkliai susilpnino Starmerio pozicijas tiek vyriausybėje, tiek pačios partijos viduje, o tai sustiprino kalbas apie būtinybę keisti lyderį.
Neoficialiais duomenimis, dalis ministrų ir aukštų pareigūnų rengiasi privačiai spausti Starmerį savanoriškai trauktis iš pareigų, priešingu atveju grasindami savo pačių atsistatydinimais. Tokios nuotaikos rodo rimtą nepasitikėjimą esama vadovybe ir baimę, kad dabartinė krizė gali dar labiau pakenkti partijos pozicijoms visuomenėje.
Leiboristų partijoje taip pat svarstomas radikalesnis kelias – plataus masto vyriausybės „perkrautas“ su aiškesniu kairiojo sparno įtraukimu. Vis dėlto nemaža dalis partijos veikėjų abejoja, ar toks scenarijus realus ir ar jis galėtų iš esmės stabilizuoti situaciją.
Padėtį dar labiau komplikuoja artėjantys pirmalaikiai ir vietos savivaldos rinkimai, kuriuose leiboristai rizikuoja prarasti dalį turimų mandatų. Tokios aplinkybės daro dabartinį partijos lyderį itin pažeidžiamą, nes nesėkmingi rinkimų rezultatai gali tapti formaliu pretekstu reikalauti jo atsistatydinimo.
Premjerui papildomą spaudimą daro ne tik natūralus rinkimų ciklas, bet ir aštri opozicijos kritika. Opozicinės jėgos tiesiogiai sieja Mandelsono paskyrimo skandalą su Starmeriu, kaltindamos jį politiniu neapdairumu ir atsakomybės stoka.
Partijos viduje jau pradedamos minėti ir galimų įpėdinių pavardės, nors viešoje erdvėje atvirų pareiškimų kol kas vengiama. Situaciją gali dar labiau paaštrinti galimas dokumentų, susijusių su Mandelsono paskyrimo vertinimu ir patikra, paviešinimas. Tokie dokumentai, anot šaltinių, gali atskleisti, kas tiksliai žinojo apie jo praeitį ir kokiu mastu buvo įvertintos reputacinės rizikos.
Nepriklausomų stebėtojų ir šaltinių vertinimu, artimiausia savaitė gali tapti lemtinga Kirso Starmerio politinei ateičiai. Jei jam nepavyks suvaldyti krizės ir atkurti pasitikėjimo partijos viduje, scenarijus, kai premjeras priverstas trauktis, tampa vis labiau tikėtinas.
Skandalo fone pabrėžiama, kad pats Starmeris nėra siejamas su asmeniniais ryšiais su Džefriu Epšteinu, o jo vardas nefigūruoja viešai žinomuose su Epšteinu susijusiuose dokumentuose. Vis dėlto politinėje praktikoje dažnai lemia ne tiek teisiniai faktai, kiek reputacinis įspūdis, o šiuo atveju būtent jis ir kelia didžiausią grėsmę dabartinio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pozicijoms.
