Klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakojimai dažnai keičia jų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. 35 metų britų verslininko Riso Edvardso istorija – vienas iš tokių atvejų. Po staigios širdies sustojimo jis teigia patyręs ne baimę, o neįtikėtiną ramybę ir laimę bei susitikimą su mirusiu tėvu.
Jungtinėje Karalystėje 35 metų verslininkas Ris Edvardas (Rhys Edwards) išgyveno klinikinę mirtį po staigaus širdies sustojimo. Vyras pasakoja tuo metu patyręs visišką ramybę ir laimę – jausmus, kurie, anot jo, buvo tokie stiprūs, kad mirties akimirka visai negąsdino.
Edvardso teigimu, incidentas įvyko darbo komandiruotės metu. Jam patekus į ligoninę, gydytojai įvedė laikiną širdies stimuliatorių, tačiau dėl techninio gedimo prietaisas atsijungė ir širdis akimirksniu sustojo.
„Nualpau ir pajutau šilumą bei euforiją. Buvau nepaprastai laimingas – sėdėjau šalia savo sūnaus ir kalbėjausi su tėvu, kuris mirė prieš daugelį metų. Paskui nubudau nuo gydytojų, kurie mane purtė. Tada supratau, kaip arti buvau mirties“, – pasakojo vyras.
Iki šio įvykio, anot Edvardso, jo gyvenimas atrodė beveik idealus. Likus dviem savaitėms iki širdies sustojimo jis susituokė, netrukus sužinojo, kad žmona laukiasi antro vaiko. Pirmieji pablogėjusios sveikatos požymiai priminė gripą: kūno skausmai, bėrimas ant krūtinės, bendras negalavimas.
Patekus į ligoninę, medikai užfiksavo pavojingai sumažėjusį pulsą ir skubiai perkėlė vyrą į intensyvios kardiologijos skyrių. Vėliau jam buvo įstatytas nuolatinis širdies stimuliatorius ir nustatyta širdies sustojimo priežastis – reta Koksakio viruso atmaina.
Po beveik dviejų savaičių gydymo Edvardas buvo išrašytas namo, tačiau reabilitacija truko dar kelis mėnesius ir buvo lydima rimtų psichologinių sunkumų. Vyrui teko iš naujo prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, suvokus, kaip plona riba skiria gyvybę nuo mirties.
Dabar, praėjus beveik ketveriems metams nuo įvykio, širdies stimuliatorius jau pašalintas, o širdies būklė nuolat stebima. Edvardas pripažįsta, kad vis dar gyvena atsargiau nei anksčiau, tačiau stengiasi susitelkti į šeimą ir kasdienes smulkmenas, kurios, kaip pats sako, jam dabar tapo ypatingai brangios.
