Rusijos pradėta plataus masto agresija prieš Ukrainą tapo lūžio tašku pasaulinėje saugumo architektūroje. Ji atskleidė, kaip glaudžiai Europos įvykiai susiję su strategine padėtimi Rytų Azijoje ir kaip autoritariniai režimai – Rusija, Kinija ir Šiaurės Korėja – iš šio karo mokosi, koordinuoja veiksmus bei išnaudoja Vakarų demokratijų susiskaldymą. Ukraina iš esmės tampa pavojinga „generaline repeticija“ Azijai, kurioje išbandomi scenarijai, galintys būti pakartoti aplink Taivaną ar Korėjos pusiasalyje.
Dar 2022 metų birželį tuometinis Japonijos premjeras Fumio Kišida saugumo forume „Shangri-La Dialogue“ Singapūre perspėjo: „Ukraina šiandien gali tapti Rytų Azija rytoj.“ Vėlesnė karo eiga tik sustiprino šių žodžių aktualumą. Rusijos ir Ukrainos karas virto platesnio geopolitinio susidūrimo arena, į kurią vis atviriau įsitraukia Rytų Azijos valstybės – tiek tiesiogiai, tiek netiesioginiais būdais.
Šiaurės Korėja: nuo regioninės prie pasaulinės grėsmės
Šiaurės Korėjos įtraukimas į Rusijos karą prieš Ukrainą tapo precedento neturinčiu pokyčiu tiek tarptautinių konfliktų dinamikoje, tiek Rytų Azijos saugumo struktūroje. KLRD tampa vienu pagrindinių Rusijos artilerijos sviedinių, raketų ir kitos ginkluotės tiekėjų, o jos karinis personalas dalyvauja kovos veiksmuose Maskvos pusėje.
Tuo pat metu Kinija suteikia Rusijai plataus masto ekonominę, finansinę ir diplomatinę paramą, tiekia dvigubos paskirties prekes. Pekiną ir Pchenjaną su Maskva sieja bendra strateginė siekiamybė – griauti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką ir stiprinti savo autoritarinių režimų legitimumą. Parama Putino karui Ukrainoje tampa šio tikslo įgyvendinimo priemone: Rusijos sėkmė arba bent jau išvengta triuškinanti nesėkmė svarbi tiek Kinijai, tiek Šiaurės Korėjai.
Šiaurės Korėjos ir Rusijos bendradarbiavimo gilinimas esmingai pakeitė saugumo pusiausvyrą Rytų Azijoje. 2024 metų birželio 19 dieną Pchenjane, oficialaus Vladimiro Putino vizito metu, buvo pasirašyta Visapusiškos strateginės partnerystės sutartis. Ji įtvirtino strateginę sąjungą, tarpusavio pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju ir dar gilesnį bendradarbiavimą saugumo bei gynybos srityse.
Šis susitarimas padidino grėsmes visam regionui. Pchenjanas įgyja prieigą prie modernesnių ginklų, atnaujintų technologijų ir galimybių kaupti kovinę patirtį už Korėjos pusiasalio ribų. Tai kartu sustiprina Šiaurės Korėjos užsienio politikos autonomiją.
Naujai atsivėrusios strateginės galimybės dar labiau sustiprino Kim Jong Uno pasitikėjimą savimi ir sumažino jo motyvaciją derėtis su JAV, Pietų Korėja ir Japonija. Šiaurės Korėja galutinai įtvirtino kursą „dviem priešiškoms valstybėms“: konstituciniai pakeitimai paskelbė Pietų Korėją pagrindiniu priešu, buvo panaikintos suvienijimo simbolikos formos ir trys tarpkorėjinio bendradarbiavimo institucijos. Tai žymi radikalų tarpkorėjinių santykių pokytį ir dar didesnę regioninę įtampą.
Šalies karinis buvimas užsienyje, modernizuotos raketų sistemos su patobulintomis trajektorijomis ir mobilumu, taip pat vystomos povandeninės platformos, kurioms Rusija padeda perduodama mažųjų branduolinių reaktorių technologijas, kelia naujus kokybinius iššūkius JAV ir sąjungininkų gynybos planavimui. Auga daugiateatralių konfliktų rizika ir tikimybė, kad paaštrėjus situacijai Korėjos pusiasalyje, į ją tiesiogiai įsitrauktų Rusijos pajėgos.
Tiesioginis Šiaurės Korėjos dalyvavimas kare prieš Ukrainą iš esmės keičia tarptautinį požiūrį į šios valstybės gebėjimą projektuoti karinę galią už regiono ribų. Pchenjanas iš regioninio tampa globaliu žaidėju, kurio veiksmai gali turėti itin pavojingų strateginių padarinių.
Kinija ir Rusija: veiksmuose koordinuojama strateginė ašis
Po Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą ryškiai pagilėjo kinų ir rusų bendradarbiavimas. Kinija tapo pagrindine rusiškų energijos išteklių pirkėja, padedančia Maskvai finansuoti karą, ir suteikė jai ekonominį „gelbėjimosi ratą“, leidžiantį atlaikyti išsamių Vakarų sankcijų spaudimą.
JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) duomenimis, Kinija tiekia Rusijai kritinių dvigubos paskirties komponentų: kompiuterinių mikroschemų, telekomunikacijų įrangos, metalo apdirbimo staklių, radarų ir jutiklių. Tai leidžia Maskvai atkurti ir išplėsti karinės technikos gamybą, įskaitant balistines raketas ir bepiločius orlaivius. Ukrainos žvalgyba taip pat patvirtina, kad iš Kinijos gaunama specialiosios chemijos, parako, staklių ir iki 80 proc. kritinės elektronikos Rusijos dronams, kuri tiekiama mažiausiai 20 Rusijos gynybos sektoriaus įmonių.
Ukrainos pareigūnų teigimu, Kinija perduoda Rusijai ir palydovinės žvalgybos bei aukštos raiškos kartografinius duomenis, kurie gali būti naudojami planuojant smūgius Ukrainos energetikos infrastruktūrai. Kai kuriais atvejais po kinų palydovų veiklos fiksuotas vėlesnis atakų prieš energetikos objektus suintensyvėjimas.
Gilesnė Maskvos ir Pekino strateginė partnerystė įgauna koordinuoto saugumo grėsmių kūrimo Rytų Azijoje pavidalą. Rusija ir Kinija reguliariai vykdo bendrus jūrų ir oro patruliavimus šalia Japonijos ir Pietų Korėjos krantų, naudodamos strateginius bombonešius ir naikintuvus kaip galios demonstravimo ir spaudimo JAV sąjungininkėms priemonę.
Vienas ryškiausių tokių provokacijų pavyzdžių – 2025 metų gruodžio mėnesį įvykęs incidentas, kai septyni Rusijos ir du Kinijos kariniai orlaiviai įskrido į Pietų Korėjos oro gynybos atpažinimo zoną. Seulas ir Tokijas buvo priversti pakelti naikintuvus perėmimui; lygiagrečiai manevrai vyko ir prie Japonijai priklausančio Rjukiu salyno.
Šie kariniai iššūkiai nėra izoliuoti – jie dera į platesnį koordinuotos strategijos tarp Rusijos ir Kinijos kontekstą. 2026 metų vasario 1 dieną Pekine Rusijos saugumo tarybos sekretorius Sergejus Šoigu ir pagrindinis Kinijos diplomatas Wang Yi patvirtino ketinimus derinti užsienio ir saugumo politiką tarptautinėje arenoje, siekiant daugiapoliario pasaulio tvarkos ir atsvaros JAV įtakai.
Šiame bendros strategijos rėme Rusija viešai remia Kinijos poziciją dėl Taivano. Abi šalys taip pat vykdo suderintą propagandinę kampaniją prieš Japoniją, sinchroniškai skleisdamos naratyvus apie jos „remilitarizaciją“, „atsisakymą pacifizmo“ ir esą būtent Tokijo atsakomybę dėl augančios įtampos Rytų Azijoje.
Agresyvi Kinijos veikla – sparčiai modernizuojamos ginkluotosios pajėgos, plečiamas branduolinis arsenalas, „pilkosios zonos“ operacijos, dažni patruliavimai Taivano sąsiauryje ir Rytų Kinijos jūroje, eskaluojami incidentai prie Japonijos Senkaku salų – verčia Japoniją iš esmės peržiūrėti savo saugumo politiką.
Reaguodamas Tokijas 2026 metais rekordiniu mastu – maždaug iki 58 mlrd. JAV dolerių – didina gynybos biudžetą, nukreipdamas lėšas į tolimojo nuotolio raketų sistemas, sparnuotąsias ir priešlaivines raketas, bepiločius kompleksus bei savigynos pajėgų modernizavimą. Taip pat gilinamas bendradarbiavimas su JAV ir kitais sąjungininkais, integruojant žvalgybos, mokymų ir ginkluotės standartizavimo sritis bendrai atgrasymo strategijai.
Didelį susirūpinimą kelia potenciali Kinijos karinė invazija į Taivaną, kuri sudarytų tiesioginę grėsmę Japonijai. Taivanas – ne tik aukštųjų technologijų centras, bet ir kertinis pirmosios salų grandinės elementas, ribojantis Kinijos galios projekciją į Ramųjį vandenyną. Taivano užėmimas suteiktų Pekinui strateginį trampliną įtakos plėtrai regione ir tiesiogiai padidintų riziką Japonijos saugumui.
2025 metų pabaigoje diplomatinius Kinijos ir Japonijos santykius dar labiau paaštrino Japonijos premjerės Sanae Takaichi pareiškimas, kad Kinijos ataka prieš Taivaną gali sukurti situaciją, keliančią grėsmę pačios Japonijos išlikimui, ir jog Tokijas tokiu atveju bus pasirengęs atitinkamai reaguoti. Pekinas šiuos žodžius pasmerkė kaip „provokacinius“, apkaltino Japoniją kišimusi į Kinijos vidaus reikalus, pareikalavo paneigimo ir kartu ėmė taikyti ekonomines priemones: importo draudimus, kultūrinių ir sportinių mainų blokavimą, turistinių kelionių ir skrydžių atšaukimą.
Šie veiksmai rodo, kad Kinija vis drąsiau derina karinį, ekonominį ir diplomatinį spaudimą Japonijai bei visai Rytų Azijai, sistemingai grasindama regiono stabilumui ir siekdama jėga pakeisti status quo.
Vakarų demokratijos: nauja saugumo realybė
Efektyvi priešprieša Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos keliamiems iššūkiams įmanoma tik per glaudžią demokratinių valstybių koordinaciją tiek pasauliniu, tiek regioniniu lygmeniu. Nuo pat plataus masto Rusijos invazijos pradžios Japonija ir Pietų Korėja aktyviai remia Ukrainą ne tik iš solidarumo su JAV ir Europos partneriais, bet ir suvokdamos, kad taip ginamas taisyklėmis grįstas tarptautinis režimas.
Toks požiūris leidžia gilinti praktinę sąveiką su NATO ir Europos saugumo struktūromis bei kartu atskleidžia vis glaudesnį ryšį tarp euroatlantinio ir Indijos–Ramiojo vandenyno saugumo. Bendra veikla kuriant konkrečius bendradarbiavimo mechanizmus ir dalijantis patirtimi tampa strateginiu veiksniu, padedančiu ruoštis ateities grėsmėms abiejuose regionuose.
Vis dėlto Vakarų vienybę smarkiai patikrina Donaldo Trumpo politika. Įtampos tarp NATO sąjungininkų didėja dėl JAV prezidento ambicijų teritoriniams reikalavimams Grenlandijai ir Kanados atžvilgiu, spaudimo muitais partneriams, kuris ardo tarpusavio pasitikėjimą, bandymų primesti Ukrainai „nesąžiningą taiką“ per vienašališkas nuolaidas Rusijai, koordinuotos Kinijos politikos griovimo, siekiant atskirų dvišalių susitarimų, bei silpnėjančių JAV saugumo įsipareigojimų sąjungininkams, siųsiančių klaidingus signalus autokratiniams režimams.
Ši Vakarų valstybių fragmentacija mažina jų galimybes kolektyviai atgrasyti agresorius ir skatinti dar agresyvesnius Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos veiksmus. Kinija faktiškai nepatiria rimtų ekonominių ar politinių pasekmių dėl paramos Rusijos karo mašinai; priešingai – pastaruoju metu ji tampa tarsi „ekonominio piligrimavimo“ vieta Europos lyderiams. Pastarieji, spaudžiami JAV tarifų, bando atkurti ekonominius ryšius su Kinija kaip alternatyvą Jungtinėms Valstijoms. Tokia situacija sustiprina Pekino įtakos svertus kiekvienos šalies atžvilgiu atskirai ir padidina jo gebėjimą skaldyti Vakarus, siekiant savų tikslų.
Kartu Vakarų pasyvumas Šiaurės Korėjos dalyvavimo kare Ukrainoje klausimu rodo nepakankamai įvertintą ilgalaikę grėsmę, kurią ši valstybė kelia pasauliniam saugumui. Išbandyta rusų ir šiaurės korėjiečių karinė sąveika mūšio lauke ir gili karinė-techninė kooperacija potencialiai gali būti panaudota ir prieš NATO šalis galimos Rusijos agresijos atveju.
Be to, sutartis numato, kad Rusija privalo suteikti Šiaurės Korėjai tokią pat pagalbą, jeigu konfliktas paaštrėtų Korėjos pusiasalyje. Atviru klausimu išlieka ir Pchenjano vaidmuo galimo konflikto dėl Taivano atveju, ypač turint omenyje 1961 metais pasirašytą Kinijos ir Šiaurės Korėjos draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartį, pagal kurią šalys įsipareigoja viena kitai padėti agresijos ar grėsmės atveju. Toks sudėtingas sąjungų tinklas kuria realią riziką koordinuotoms veiksmams, kurie dar labiau destabilizuotų Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną.
Šiame kontekste nuosekli ir ilgalaikė Ukrainos parama iš Vakarų bei adekvatus supratimas, kokią bendrą grėsmę pasaulio saugumui kelia Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja ir kiti autoritariniai režimai, tampa centriniu veiksniu stiprinant demokratinių valstybių vienybę. Tai būtina ir Europos, ir Rytų Azijos stabilumui bei efektyviam revizionistinių režimų atgrasymui. Be koordinuotų ir ryžtingų bendrų veiksmų demokratijos rizikuoja prarasti iniciatyvą ir sudaryti sąlygas dar didesniam pasauliniam nestabilumui.
