Prieš daugiau nei šimtmetį atrastos maždaug 4 tūkstančių metų senumo vėlyvosios Babilonijos molinės lentelės ilgą laiką gulėjo nepastebėtos muziejaus fonduose. Tik neseniai mokslininkams pavyko visiškai iššifruoti jose išlikusius tekstus. Pasirodė, kad tai – detalūs pranašysčių rinkiniai, atskleidžiantys, kokių grėsmių labiausiai bijojo senovės valdovai ir kokiais būdais bandė apsisaugoti nuo nelaimių.
Archeologų grupė pagaliau iššifravo maždaug 4 tūkstančių metų senumo senovines dantiraščio lenteles, kurios buvo rastos dar XIX amžiaus pabaigoje. Paaiškėjo, kad jose užfiksuotos niūrios pranašystės apie badą, epidemijas ir karinius įsiveržimus.
Apie tyrimo rezultatus paskelbė žinomas asiriologas, daktaras Endrius Džordžas. Jo teigimu, šie artefaktai priklauso senovės Babilonijai ir yra parašyti dantiraščiu – logosilabine rašto sistema, kai vienas ženklas gali žymėti visą žodį, sąvoką ar skiemenį.
Mokslininkams pavyko išversti 73 pranašystes, užrašytas ant šių lentelių. Manoma, kad jos buvo naudojamos kaip priemonė prognozuoti ateities įvykius ir padėti valdovams priimti sprendimus.
Didžioji dalis pranašysčių susijusi su mėnulio užtemimais, kurie senovėje buvo laikomi artėjančių nelaimių ženklu. Pasak Endriaus Džordžo, to meto astronomai galėjo stebėti dangaus reiškinius ir, remdamiesi ankstesne patirtimi, sieti juos su realiais sukrėtimais – badmečiais, ligų protrūkiais ar karais.
„Šios pranašystės leidžia susidaryti vaizdą apie tipiškas grėsmes valstybei ir atspindi nerimą, kuris lydėjo valdymą ir valstybės administravimą senovės Babilonijoje“, – aiškina Džordžas.
Tarp dažniausiai minimų pavojų buvo badas, epidemijos, sausros, priešų įsiveržimai, taip pat ir galimi valdovų nužudymai. Jei pranašystė bylojo apie karaliaus mirtį, buvo atliekami specialūs ritualai – ekstipicija, t. y. paaukotų gyvulių vidaus organų tyrimas. Taip bandyta nustatyti, ar valdovui iš tiesų gresia pavojus.
Jei ženklai patvirtindavo grėsmę, karaliaus patarėjai imdavosi apsauginių apeigų ir maginių ritualų, kuriais mėginta „nukreipti“ blogį arba jį sušvelninti. Šios praktikos rodo, kokią didelę reikšmę senovės žmonės teikė pranašystėms ir mistiniams ženklams.
Nors šių lentelių pilni vertimai buvo baigti tik visai neseniai, patys artefaktai mokslui žinomi nuo XIX amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Tris lenteles įsigijo Britų muziejus, o ketvirtoji pateko į jo rinkinius 1914 metais. Iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio jos gulėjo kartu su daugiau nei 150 tūkstančių kitų dantiraščio tekstų ir nesulaukė išsamesnio tyrėjų dėmesio, kol atsitiktinai nebuvo „atrastos iš naujo“.
Iššifravimas pareikalavo itin kruopštaus darbo: tyrėjai daug kartų skaitė tekstus, piešė detalius eilučių atvaizdus, lygino ženklus ir jų variantus – taip, kaip įprasta klasikiniuose asiriologijos tyrimuose. Tekstai parašyti akadų kalba, o tai patvirtina jų babilonietišką kilmę.
Pasak Džordžo, senovinių tekstų skaitymas ir analizė leidžia atkurti Mесopotamijos tautų buities, kultūros ir religinių įsitikinimų paveikslą prieš 2–4,5 tūkstančio metų. „Per pastaruosius 150 metų mes nuėjome kelią nuo beveik visiško nežinojimo apie Babiloną ir Asiriją iki gilaus jų civilizacijos, istorijos, religijos, literatūros bei socialinio ir ekonominio gyvenimo supratimo, atkurto remiantis dantiraščio tekstais“, – pabrėžia mokslininkas.
Senovės pranašystės apie badą, marą ir karus šiandien tampa ne tik istoriniu šaltiniu, bet ir unikaliu langeliu į praeities žmonių mąstymą – jų baimes, viltis ir pastangas suprasti bei suvaldyti nenuspėjamą pasaulį.
