Nauja archyvinių „Voyager-2“ duomenų ir šiuolaikinių kompiuterinių modelių analizė atskleidė netikėtą užuominą: po ledu pasislėpęs skystas vandenynas galėjo egzistuoti, o gal net iki šiol egzistuoja mažame, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingame Urano palydove Miranda. Tai reikštų, kad gyvybei tinkamos sąlygos Saulės sistemos pakraščiuose gali būti kur kas dažnesnės, nei manyta anksčiau.
Urano palydovas Miranda, kaip rodo naujas tyrimas, gali slėpti senovinį vandenyną po storu ledo sluoksniu. Teoriškai tai reikštų, kad šiame mažame dangaus kūne galėjo susidaryti gyvybei tinkamos sąlygos. Tokiai išvadai mokslininkai priėjo išanalizavę archyvinius „Voyager-2“ misijos duomenis ir pritaikę šiuolaikinius Mirandos vidinės sandaros modelius.
Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Tomas Nordheimas iš Džonso Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos, nustatė požymių, kad maždaug prieš 100–500 milijonų metų po Mirandos paviršiumi galėjo egzistuoti skystas vandenynas. Skaičiavimai rodo, kad jis buvo maždaug 100 kilometrų gylyje, po ledo sluoksniu, kurio storis neviršijo 30 kilometrų. Tyrėjus nustebino, kad toks mažas palydovas galėjo turėti tiek daug vandens.
Tyrime taip pat dalyvavo Kalebas Stromas iš Šiaurės Dakotos universiteto ir Aleksas Pattoffas iš JAV Planetų mokslo instituto. Jie palygino „Voyager-2“ nuotraukas su kompiuteriniu Mirandos paviršiaus ir jos vidaus procesų raidos modeliavimu. Gauti rezultatai rodo, kad sudėtingas palydovo reljefas ir geologinės deformacijos galėjo atsirasti dėl vidaus šilumos, kurią sukėlė orbitinis rezonansas – gravitacinė sąveika tarp Mirandos ir kitų Urano palydovų.
Nors Uranas yra labai toli nuo Saulės, toks gravitacinis „minkymas“ galėjo užtikrinti pakankamą šilumos kiekį, kad po ledu esantis vanduo ilgą laiką išliktų skystas. Tyrėjai neatmeta galimybės, kad dalis to vandenyno galėjo išlikti iki šių dienų, nors jis greičiausiai gerokai sumažėjęs.
Pirmą kartą neįprastas Mirandos reljefas buvo užfiksuotas 1986 metais, kai pro ją praskriejo „Voyager-2“. Zondas atsiuntė vaizdus mažo palydovo, kurio paviršius stebino giliomis vagomis, aukštais skardžiais ir didelėmis trapecijos formos sritimis, vadinamomis koronomis. Būtent šios struktūros tapo pagrindu naujam geologinių procesų ir vidaus sandaros vertinimui.
Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra tiesioginių įrodymų, jog po Mirandos ledu vandenynas išliko iki šiol ar kad jame egzistuoja gyvybė. Vis dėlto vandens buvimo tikimybė leidžia laikyti Mirandą dar vienu galimu „vandenynų pasauliu“ greta tokių gerai žinomų kandidatų kaip Saturno palydovas Enceladas ar Jupiterio palydovas Europa, kurie jau seniai laikomi perspektyviais objektais ieškant nežemiškos gyvybės.
Tyrimo autoriai teigia, kad išsamiai įvertinti Mirandos potencialą būtų galima tik pasiuntus naujas kosmines misijas į Urano sistemą. Iki tol lieka remtis turimais archyviniais duomenimis, o pati Miranda išlieka viena paslaptingiausių ir įdomiausių Saulės sistemos pakraščių tyrimų krypčių.
