Pasak Baltųjų rūmų atstovės, prezidento Trumpo „išsamus ir kruopštus atrankos procesas esą turėjo vienintelį tikslą – nustatyti, kas geriausiai pajėgus atkurti pasitikėjimą Federalinio rezervo sprendimų priėmimu“. Tačiau cirkas, vykęs ieškant Jerome’o Powello įpėdinio, pasiekė priešingą efektą. Jis ilgalaikiai pakenkė pasitikėjimui JAV centriniu banku.
Atrankos pradžioje, 2025 m. vasarą, aukso kaina – laikoma investuotojų nerimo seismografu – siekė apie 3300 JAV dolerių už unciją. Iki pat sprendimo paskelbimo ji buvo pašokusi iki 5500 JAV dolerių.
Faktas, kad Trumpas galiausiai apsisprendė Keviną Warshą skirti Fed vadovu, daugeliui stebėtojų tapo palengvėjimu. Palengvėjo ir biržų investuotojams: aukso kaina per dvi dienas nukrito 21 %.
Turint omenyje „freak šou“ su nepakankamai kvalifikuotais ekonomistais, tokiais kaip Kevinas Hassettas ar Stephenas Miranas, ir „vėtrungėmis“ kaip Christopheris Walleris ar Michelle Bowman, Kevinas Warshas – jau kartą buvęs Fed valdybos narys – atrodo beveik normalumo įsikūnijimas. Bent jau jis akivaizdžiai yra tradiciškesnis centrinis bankininkas nei visi jo konkurentai. Regis, būtent tai ir nuramino rinkas.
Volstritas turėjo savo žodį
Dar 2025 m. gruodį atrodė, kad pasirinkimas bus Kevinas Hassettas. Tačiau įtakingi Amerikos finansų pasaulio veikėjai – tarp jų ir „JPMorgan Chase“ vadovas Jamie Dimonas – ėmėsi aktyviai remti Warshą. Volstritui Hassettas atrodė pernelyg klusnus Trumpui, kad galėtų būti laikomas nepriklausomu Fed vadovu. Finansų rinkos baiminosi papildomų sukrėtimų obligacijų rinkose ir todėl pirmenybę teikė Warshui. Galutinis sprendimas jo naudai veikiausiai buvo ir reakcija į kraštutinį rinkų nervingumą paskutinėmis dienomis prieš paskyrimą.
Tačiau ką Warshas pažadėjo Trumpui? O gal lemiamą vaidmenį suvaidino jo platus tinklas? Nenuostabu, kad prielaidas kursto faktas, jog jo uošvis yra Ronaldas Lauderis – „Estée Lauder“ imperijos paveldėtojas, svarbus Respublikonų partijos rėmėjas ir ilgametis Trumpo pažįstamas. Būtų buvę įdomu dalyvauti privačiame Warsho ir Trumpo pokalbyje 2025 m. gruodį. Nes tarp Warsho nuostatų ir tų pasekmių, kurias jos turėtų, jei būtų nuosekliai įgyvendintos, ir Trumpo politinių tikslų egzistuoja fundamentalių prieštaravimų.
Trumpas nori žemų palūkanų normų, kad sumažėtų skolinimosi kaštai namų ūkiams ir įmonėms. Tuo tarpu Warshas dešimtmečius garsėjo kaip infliacijos „vanagas“ ir griežtas centrinio banko balanso plėtimo priešininkas. O balanso mažinimas paprastai reiškia aukštesnes ilgalaikes palūkanų normas amerikiečiams būsto paskolų gavėjams, kas ypač išryškina sudėtingą pusiausvyrą, kurią jam teks išlaikyti. Didžiąją savo karjeros dalį Warshas gynė pozicijas, kurios beveik priešingos Trumpo reikalavimams.
Pastaruosius mėnesius Warshas vis dėlto ėmė pasisakyti už palūkanų normų mažinimą, daugiausia remdamasis dirbtinio intelekto technologijų sukeltu produktyvumo šuoliu. Kyla klausimas: ar Warshas galiausiai pasirodys esąs „avis vilko kailyje“? O galbūt Trumpas, kaip ir su Powellu, galiausiai „nusilauš dantis“ ir į jį? Kalbant apie centrinio banko nepriklausomybę, Warshas anksčiau turėjo labai aiškią poziciją. Bent jau 2010 m. jis tai itin skambiai išdėstė kalboje Fed atvirosios rinkos komitete, pavadintoje „Odė Fed nepriklausomybei“. Ar Trumpas šios Warsho kalbos nebuvo skaitęs?
Žaidimas dar nesibaigė
Warshas ne kartą kritikavo esamą Fed pinigų politikos koncepciją ir gali mėginti inicijuoti režimo pokytį. Tuo tarpu Jerome’as Powellas, kurį 2016 m. Trumpas pasirinko vietoje Warsho, dėl šios priežasties galėtų likti Fed valdyboje iki savo kadencijos pabaigos 2028 m. sausį. Taip jis, kartu su kitais valdybos nariais, galėtų blokuoti platesnio masto Fed tikslų ir mandato peržiūras.
Tokiame scenarijuje Stephenui Miranui tektų pasitraukti, kad Warshas apskritai galėtų užimti vietą Fed valdyboje. Fed prezidentu gali būti tik tas, kuris turi valdybos nario vietą. Trumpas norėtų Miraną valdyboje išlaikyti, o Warshą paskirti į Powello vietą. Tuomet, jei Warshas nevykdytų Trumpo vizijos, jį būtų galima pakeisti 2028 m. vasarį. Powellas turėtų tik keliais mėnesiais pratęsti savo buvimą Fed, kad sužlugdytų šį planą.
Trumpas jau pareiškė ketinantis paduoti Warshą į teismą, jei šis nemažins palūkanų normų. Tai kelia klausimą, kokius svertus Trumpas galėtų turėti prieš Warshą, kad prireikus jį „patrauktų iš kelio“. Kad tokių priemonių jis nevengia, 2025 m. rugsėjį pademonstravo atleisdamas Fed valdybos narę Lisą Cook, apkaltinęs ją tariamais pažeidimais imant būsto paskolas.
Dėl Cook likimo Fed šiuo metu turi spręsti Aukščiausiasis Teismas. Jo sprendimas gali reikšmingai padidinti Fed narių atleidimo iš pareigų kartelę. Ši byla bus itin reikšminga, nes Fed prezidentas turi tik vieną iš dvylikos balsų, todėl kiekvieno nario balsas yra svarbus. Jei Aukščiausiasis Teismas stos Cook pusėn, Trumpo viltys suformuoti jam palankią daugumą Fed taryboje veikiausiai gerokai sumenks.
Kita prarasta galimybė – naujai paskirti regioninių Fed bankų prezidentus. Iš jų penki rotacijos principu turi balsą dvylikos narių atvirosios rinkos komitete. Tačiau Fed netikėtai anksti, dar 2025 m. gruodį, patvirtino regioninių bankų prezidentų kadencijų pratęsimą. Tai praktiškai užkirto kelią Trumpo bandymams paveikti šio komiteto sudėtį.
Todėl Warsho paskyrimas gali būti traktuojamas ir kaip netiesioginis Trumpo pripažinimas, jog jis negali lengvai primesti savo valios Federaliniam rezervui.
