Kol sodai dar visai neįsikūrė žiemos poilsiui, sodininkai sprendžia, ką daryti su rudeninėmis avietėmis – kirpti jas iki žemės ar palikti negenėtas, tikintis dviejų derlių per metus.
Sodininkės Maruta Kaminska ir Zane Zeltiņa radijo laidoje „Kaip geriau gyventi“ aiškino, kaip šiuo metu taisyklingai prižiūrėti avietes ir kitus augalus, ką dar galima persodinti ir kaip paruošti sodą žiemai.
Rudeninis derlius gali ir nepavykti
Dalis sodininkų siekia, kad rudeninės avietės derėtų ir pavasarį. Tokiu atveju dabar krūmų neliestų – jie paliekami peržiemoti, o pavasarį, nuskynus derlių nuo senų ūglių, jie apkerpami, kad vėl išaugtų nauji ūgliai ir rudenį vėl duotų uogų.
Sodininkė Maruta Kaminska į tokią strategiją – rudeninių aviečių negenėti – žiūri skeptiškai. Jos nuomone, taip elgtis galima, tačiau tuomet prarandama pati rudeninių aviečių esmė.
„Rudeninių aviečių privalumas tas, kad jas galima nupjauti ir tada derlius sunoksta anksčiau – jau rugpjūčio pabaigoje. Jei krūmai paliekami nekarpyti, pavasarį jos derės ant senų ūglių, vėliau išleis naujus ir derės ir ant jų. Tačiau tokiu atveju antrasis – rudeninis – derlius bus gerokai vėlyvesnis“, – aiškina Kaminska.
Be to, jeigu kitąmet ruduo vėl pasitaikys šlapias ir drėgnas, rudeninis derlius iš viso gali nepavykti. Gali susidaryti situacija, kai nelieka nei normalaus pavasarinio, nei gero rudeninio derliaus.
„Daugelis, taip pat ir aš, augina rudenines avietes todėl, kad nenori kiekvieną kartą tikrinti, ar uogoje nėra kirminuko. Rudeninėse avietėse jų paprastai būna labai mažai arba išvis nebūna. Be to, taip paprasčiau – nereikia rūšiuoti, kuris ūglis senas, o kuris jaunas. Rudenį viską nupjauni, sutvarkai, pamulčiuoji, ir pavasarį viskas vėl auga kaip pašėlę“, – pasakoja Kaminska.
Mulčias rudeninėms avietėms reikalingas tam, kad žiemą šaknims būtų šilčiau ir stabilesnė drėgmė. Tam galima naudoti įvairias medžiagas, pavyzdžiui, pjuvenas, kompostą, šiaudus ar kitą organinę dangą.
Dar galima spėti ir persodinti
Kol orai dar šilti ir pakankamai drėgni, tiek rudenines avietes, tiek daugiamečius augalus galima drąsiai persodinti.
„Kol rankos visiškai nesušalusios ir žemė neįšalusi, dirbame. O tada jau galvojame, ką darome toliau. Jei ką nors apgenėjome ar persodinome – mulčiuojame“, – pabrėžia Zane Zeltiņa.
Mulčiavimui tiks sausas kompostas, durpės ar kitos organinės medžiagos, kurios padeda apsaugoti persodintus augalus nuo šalčio ir drėgmės svyravimų.
„Žinoma, senose knygose aiškiai parašyta, iki kurios datos būtina spėti persodinti, bet aš tai darau tol, kol dar šilta ir drėgna. Svarbiausia – po to užberti mulčio, kad persodintam augalui būtų šilta“, – pritaria Kaminska.
Dažniausiai ir vėlai, bet šiltą ir drėgną rudenį persodintiems augalams nieko blogo nenutinka. Vis dėlto visada pirmiausia reikia įvertinti, koks didelis ir stiprus yra konkretus augalas.
„Blogiausia, jei dabar pasodinate naują, visai mažą rudeninių aviečių sodinuką ar, tarkime, ką tik pasodintą ar dar visai neseniai padalytą mažytę ežiuolę. Su tokiais jauniems augalais reikia būti ypač atsargiems. Tuo tarpu didelės, gerai įsišaknijusios daugiametės gėlės, jei jos tik perkeliamos iš vienos vietos į kitą, paprastai problemų nesukelia“, – aiškina Kaminska.
Išimtis – jei iš karto po persodinimo užklumpa didelis plikas šaltis. Tokiu atveju vis tiek būtina galvoti, kaip apsaugoti visus sode augančius žydinčius augalus ir vaiskrūmius – mulčiuoti, dengti eglišakėmis, agroplėvele ar kitomis priemonėmis.
