Elitinis sportas dažnai atrodo kaip greičio, jėgos ir technikos išbandymas. Vis dėlto kai kurie lemtingiausi aukščiausio lygio varžybų momentai įvyksta taip greitai, kad jų vien fiziniais gebėjimais paaiškinti neįmanoma.
Pakanka prisiminti Kanados ledo ritulio superžvaigždės Connoro McDavido įvartį per pratęsimą „4 Nations Face-Off“ turnyre prieš Jungtines Valstijas praėjusių metų vasarį. Šaiba ant jo lazdos išbuvo tik akimirką, varžovų gynėjai jau uždarinėjo erdves, tačiau jis vis tiek surado vienintelį plyšelį, kurio niekas kitas nepastebėjo.
Profesionaliems ledo ritulininkams sugrįžus į olimpinį ledą Milane ir Kortinoje, kanadiečiai vėl gali tikėtis tokių epizodų. Vis daugiau tyrimų rodo, kad tokie momentai yra ne vien fizinių, bet ir kognityvinių gebėjimų rezultatas.
Tyrimai išskiria gebėjimų grupę, vadinamą suvokimo ir mąstymo (perceptinių-kognityvinių) įgūdžių visuma. Tai protinis pajėgumas iš padriko vaizdų, garsų ir judesių srauto akimirksniu sukurti teisingus sprendimus.
Šie įgūdžiai leidžia elitiniams sportininkams „nuskenuoti“ chaotišką situaciją, greitai atsirinkti tinkamus signalus ir imtis veiksmų dar prieš kitiems pamatant galimybę. Kitaip tariant, jie ne tik juda greičiau – jie mato ir mąsto protingiau.
Kaip sportininkai suvaldo vizualų chaosą?
Vienas iš būdų, kaip mokslininkai tiria šiuos gebėjimus, yra dauginių objektų sekimo užduotis. Jos metu ekrane matomi keli judantys taškai, o dalyvis turi sekti tik tam tikrus iš jų, ignoruodamas kitus. Ši metodika yra viena pagrindinių priemonių tiriant vizualų dėmesį ir akies-rankos koordinaciją.
Dauginių objektų sekimas smarkiai apkrauna dėmesį, darbinę atmintį ir gebėjimą slopinti trukdžius. Tai tie patys kognityviniai procesai, kuriais sportininkai remiasi skaitydami žaidimo situacijas ir realiu laiku numatydami varžovų bei komandos draugų judesius.
Nenuostabu, kad elitiniai sportininkai šiose užduotyse nuosekliai lenkia nesportuojančius žmones. Juk gebėjimas skaityti žaidimą, sekti žaidėjus ir numatyti jų veiksmus iš esmės reiškia sugebėjimą tvarkytis su vizualiu chaosu.
Tačiau yra svarbi išimtis. Puikūs rezultatai dauginių objektų sekimo teste savaime nepavers žmogaus žaidėju, galinčiu numatyti ataką kaip Connor McDavidas ar prasmukti pro gynėjus kaip Kanados moterų ledo ritulio rinktinės kapitonė Marie-Philip Poulin.
Vienos labai specifinės užduoties įvaldymas ne visada persiduoda į realų pasirodymą aikštėje. Tyrėjai šį reiškinį dažnai vadina „specifiškumo prakeiksmu“.
Ši problema kelia gilesnį klausimą: iš kur iš tikrųjų kyla sportininkų protinis pranašumas? Ar žmonės, turintys išskirtinius suvokimo ir mąstymo gebėjimus, tiesiog natūraliai traukia į greitus, dinamiškus sportus, ar šiuos gebėjimus išugdo metų metus kaupta patirtis?
Įrodymai rodo, kad abu veiksniai yra svarbūs.
Įgimta savybė ar treniruotės rezultatas?
Elitiniai sportininkai, radarų operatoriai ir net veiksmo kompiuterinių žaidimų žaidėjai – visos grupės, kurios nuolat stebi dinamiškus, greitai besikeičiančius vaizdus – nuosekliai lenkia naujokus suvokimo ir kognityvinių gebėjimų testuose.
Tuo pačiu metu jie šias užduotis išmoksta atlikti greičiau, kas rodo ir patirties vaidmenį tobulinant šiuos įgūdžius.
Atrodo, kad elitinius atlikėjus išskiria ne tai, kad jie priima daugiau informacijos, o tai, kad geba žymiai greičiau ištraukti svarbiausią informaciją. Toks efektyvumas mažina protinę apkrovą ir leidžia greičiau priimti protingus sprendimus esant spaudimui.
Šių procesų tyrimai, pavyzdžiui, McMaster universitete, siekia išsiaiškinti, kurie būtent suvokimo ir mąstymo įgūdžiai labiausiai skiria elitinius sportininkus nuo kitų ir kaip juos geriausiai tobulinti.
Neaiškumas dėl to, kaip efektyviausiai gerinti šiuos gebėjimus, yra ir priežastis atsargiai vertinti įvairias „smegenų treniravimo“ programas, žadančias pagerinti dėmesį, sąmoningumą ar reakcijos laiką.
Jų reklama dažnai skamba įtikinamai, tačiau patikimų įrodymų apie plačią, realiame gyvenime pasireiškiančią naudą kol kas gerokai mažiau.
Perceptinių-kognityvinių treniruočių vertė dar nėra paneigta, tačiau jos nepakankamai griežtai patikrintos realiose sporto aplinkose, kad būtų galima teigti turint tvirtus įrodymus. Iki šiol daugiausia vilčių teikia užduotys, į kurias įtrauktas suvokimo elementas, pavyzdžiui, dauginių objektų sekimas.
Kaip treniruoti suvokimo ir mąstymo įgūdžius?
Tyrėjai ir praktikai vis dar neturi aiškaus atsakymo, kaip geriausia treniruoti perceptinius-kognityvinius įgūdžius ir kaip užtikrinti, kad pagerėjimas viename kontekste persiduotų į kitą. Tai nereiškia, kad tokios treniruotės beprasmės, tačiau reiškia, kad jas reikia planuoti tiksliai ir remiantis įrodymais.
Moksliniai duomenys nurodo kelis svarbius veiksnius, didinančius tikimybę, kad treniruotės turės realią naudą.
Pirma, treniruotės yra efektyvesnės, kai jos apjungia ir didelę protinę, ir didelę fizinę apkrovą – verčia priimti greitus sprendimus judant, o ne atliekant atskiras „sausai“ protui skirtas užduotis.
Antra, svarbi įvairovė: kuo įvairesni dirgikliai ir situacijos, tuo smegenys geriau išmoksta prisitaikyti, o ne mechaniškai kartoti vieną išmoktą veiksmą.
Trečia, treniruočių aplinka turi kuo labiau priminti tikrą žaidimą – būtent tokios sąlygos labiausiai padeda išugdyti įgūdžius, kurie išlieka ir už treniruotės ribų.
Didžiausias iššūkis šiandien – šias įžvalgas iš laboratorijos perkelti į praktines treniruočių sistemas. Prieš daug investuojant į naujas, „protingas“ treniruoklių sistemas, treneriams ir sportininkams svarbu suprasti, kas iš tiesų veikia, o kas tėra moderniai atrodantis placebas.
Kol kas logiškiausia suvokimo ir mąstymo treniruotes laikyti papildomu įrankiu prie sporto šakai specifinių pratybų, o ne jų pakaitalu. Daug vertingų įžvalgų dar suteiks glaudesnis mokslininkų, trenerių ir sportininkų bendradarbiavimas.
Be to, jau dabar yra argumentų, palaikančių perceptinių-kognityvinių užduočių taikymą kaip „žaidimo suvokimo“ vertinimo priemonę, pavyzdžiui, skautinguose ar atrankose.
Galiausiai, tikroji paslaptis, kodėl elitiniai sportininkai „mato“ žaidimą kitaip, slypi ne tik didesniuose raumenyse ar greitesnėje reakcijoje. Esmė – aštresnis protas. Supratimas, kaip jis veikia, gali pakeisti mūsų požiūrį į pasirodymą ne tik aikštėje ar ant ledo, bet ir bet kurioje kitoje aukštų rezultatų reikalaujančioje veikloje.
