Antarktidos vandenynas ilgą laiką buvo laikomas viena mažiausiai ištirtų ir atšiauriausių Žemės vietų, kur gyvybė egzistuoja tik prie ekstremalioms sąlygoms prisitaikiusių rūšių. Tačiau naujas atradimas, pirmą kartą užfiksavus ryklį regione, kuriame jis neturėjo gyventi, verčia mokslininkus iš naujo peržiūrėti ankstesnes prielaidas apie šių plėšrūnų paplitimą ir klimato kaitos poveikį vandenynų ekosistemoms.
Antarktidiniame vandenyne, dideliame gylyje, pirmą kartą stebėjimų istorijoje buvo užfiksuotas ryklys. Šis atradimas suabejojo daugelį metų galiojusiais moksliniais įsitikinimais apie tai, kokiose ribose šie plėšrūnai gali gyventi.
Kaip pranešė jūrų biologas Alanas Jamesonas, Minderoo-UWA giliavandenių tyrimų centro įkūrėjas, vaizdo įrašas buvo padarytas 2025 metų sausį per giliavandenius tyrimus netoli Pietų Šetlendo salų, šalia Antarkties pusiasalio. Kamera buvo nuleista į vandenį jau Antarktidos vandenyno ribose – regione, kuris oficialiai prasideda piečiau nei 60 laipsnių pietų platumos.
Užfiksuotas ryklys priklauso vadinamajai miegančiųjų ryklių grupei. Jo ilgis siekė 3–4 metrus. Gyvūnas lėtai judėjo virš jūros dugno maždaug 490 metrų gylyje, kur vandens temperatūra tesiekė apie 1,27 °C.
Pasak tyrėjo, ekspedicija visiškai nesitikėjo pamatyti ryklių šiame regione. Mokslinėje bendruomenėje ilgą laiką buvo manyta, kad tokie plėšrūnai negali išgyventi antrarktidiniuose vandenyse dėl ypač žemos temperatūros. Be to, kad tai buvo suaugusi, masyvi, o ne maža ar atsitiktinai atklydusi žuvis, dar labiau nustebino mokslininkus.
Į vaizdo įrašą taip pat pateko rajus, nejudamai gulėjęs dugne ir nereagavęs į šalia pasirodžiusį ryklį. Jo buvimas mokslininkams nebuvo staigmena – šių žuvų arealas pietinėse platumose jau seniai žinomas.
Nepriklausomas ekspertas, gamtos apsaugos biologas Peteris Kyne’as, patvirtino, kad iki šiol ryklių nebūta užfiksuota taip toli pietuose. Anot jo, klimato kaita ir laipsniškas vandenynų šiltėjimas gali daryti įtaką jūrinių plėšrūnų paplitimo riboms. Vis dėlto dėl didelio Antarktidos izoliuotumo mokslinių duomenų apie šį regioną vis dar trūksta.
Specialistai taip pat neatmeta tikimybės, kad miegančiųjų ryklių Antarktidos vandenyne būta ir anksčiau, tačiau dėl mažo jų skaičiaus ir giliavandenio gyvenimo būdo jie paprasčiausiai liko nepastebėti.
Mokslininkai aiškina, kad ryklys laikėsi tam tikrame gylyje dėl specifinės Antarktidos vandenyno vandens sluoksnių sandaros. Maždaug 500 metrų gylyje susidaro santykinai šiltesnis vandens sluoksnis, kuris yra palankesnis gyvybei. Manoma, kad tokie rykiai minta kritusia maita – banginių, gigantiškų kalmarų ir kitų jūros organizmų kūnais, nusileidžiančiais į dugną po jų žūties.
Anksčiau mokslininkai taip pat buvo paskelbę apie išskirtinį atradimą Atlanto vandenyne: tyrėjams pavyko sugauti neįprastai didelį baltąjį ryklį. Jo ilgis siekė apie 4,3 metro, o svoris – maždaug 750 kilogramų, tad tai tapo sunkiausia iki tol užfiksuota šios rūšies žuvimi.
