Naujausi epigenetiniai tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai žmonės teoriškai galėtų gyventi gerokai ilgiau, nei manyta iki šiol – net iki 200 metų. Lygindami mūsų ir išnykusių giminaičių, neandertaliečių bei denisoviečių, genetinį potencialą, mokslininkai bando suprasti, kada evoliucijos eigoje atsirado gebėjimas itin ilgam gyvenimui ir kodėl ankstesnės žmonių rūšys tokio amžiaus pasiekti negalėjo.
Šiuolaikiniai žmonės, naujo epigenetinio tyrimo duomenimis, potencialiai gali sulaukti iki 200 metų, tuo metu neandertaliečių ir denisoviečių didžiausia galima gyvenimo trukmė buvo gerokai trumpesnė. Tokias išvadas pateikė mokslininkai, palyginę senovinių ir dabartinių homininų biologinį amžių.
Tyrėjai išanalizavo daugiau kaip 15 tūkstančių žmonių DNR metilinimo duomenų, kad nustatytų teorinę Homo sapiens gyvenimo trukmės ribą. Tiems patiems skaičiavimo metodams buvo pateikti ir neandertaliečių bei denisoviečių duomenys.
Mokslininkai siekė atsakyti, ar genetinis polinkis į ilgaamžiškumą atsirado dar iki išsiskiriant Homo sapiens, neandertaliečių ir denisoviečių linijoms, ar jau po šio evoliucinio atskyrimo. Kitaip tariant, ar neandertaliečiai ir denisoviečiai būtų galėję, esant toms pačioms sąlygoms, gyventi tiek pat ilgai, kiek šiuolaikiniai žmonės.
Analizei dar nepublikuoto darbo autoriai pasitelkė vadinamuosius epigenetinius laikrodžius – įrankius, kurie nustato ląstelių biologinį amžių pagal DNR metilinimo pokyčius. Tyrime buvo pritaikytos 16 skirtingų modelių 15 283 metilinimo pavyzdžiams, gautiems iš įvairios etninės kilmės žmonių nuo gimimo iki 114 metų amžiaus. Iš jų 219 mėginių priklausė asmenims, vyresniems nei 90 metų.
Suskirstę duomenis pagal audinių tipus, mokslininkai įvertino jų maksimalią „gyvybingumo“ ribą. Paaiškėjo, kad mažiausią potencialią egzistavimo trukmę turi kvėpavimo takų audiniai – nuo 128,3 iki 155,1 metų. Apibendrinę gautus rezultatus, autoriai padarė išvadą, jog absoliuti viršutinė šiuolaikinio žmogaus gyvenimo riba gali svyruoti nuo 128 iki 202 metų. Tačiau jie įspėja, kad tokio amžiaus būtų įmanoma sulaukti tik esant idealioms sąlygoms, o šiandieninė aplinka greičiausiai neleidžia visiškai realizuoti šio potencialo.
Tie patys metodai buvo taikomi ir neandertaliečių bei denisoviečių genomams. Apskaičiuota, kad didžiausia galima neandertaliečių gyvenimo trukmė siekė nuo 38,2 iki 64,5 metų, o denisoviečių – nuo 40 iki 69,8 metų. Vis dėlto pleistoceno laikotarpiu net ir tokių ribų pasiekimas buvo mažai tikėtinas dėl itin sudėtingų išlikimo sąlygų.
Tarp rizikos veiksnių minimas didelis neandertaliečių moterų mirtingumas dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, dažnos sunkios medžioklės metu patirtos traumos vyrams, taip pat infekcinės ligos, kurios be šiuolaikinės medicinos išliko rimta grėsme.
Nepaisant preliminaraus pobūdžio išvadų ir galimos epigenetinių modelių paklaidos, tyrimo rezultatai rodo, kad gebėjimas gyventi itin ilgai, tikėtina, susiformavo evoliucijos eigoje jau po to, kai Homo sapiens atsiskyrė nuo neandertaliečių ir denisoviečių linijų.
Ankstesniuose darbuose mokslininkai taip pat yra pademonstravę, kad žmogaus organizmas turi stulbinamų atsikūrimo galimybių. Pavyzdžiui, laboratorijoje išauginti miniatiūriniai žmogaus nugaros smegenų modeliai parodė gebėjimą atsistatyti po pažeidimų, o tai atveria naujas perspektyvas ateities medicinai ir traumatologijai.
