Archeologiniai kasinėjimai Siedmigradėje (Transilvanijoje) atnešė netikėtą atradimą. Netoli Sfântu Gheorghe esančioje neolito gyvenvietėje mokslininkai aptiko nedidelį, tačiau išskirtinai raiškų radinį – vos 6 centimetrų aukščio molinę figūrėlę. Paaiškėjo, kad tai nėra tik paprastas priešistorinis dirbinys, o vienas seniausių tokio tipo artefaktų šiame Europos regione.
Figūrėlė datuojama maždaug 5800–5500 m. pr. Kr. ir siejama su „Starčevo–Criș“ kultūra – viena ankstyviausių žemdirbių bendruomenių pietryčių Europoje. Tokie dirbiniai šiai kultūrai būdingi itin retai, todėl radinio reikšmė laikoma išskirtine. Archeologų komanda, vadovaujama Dan-Călin Ștefan, pabrėžia ne tik istorinę, bet ir technologinę šio objekto vertę.
Figūrėlei pagaminti naudotas molis, sumaišytas su pelais ir smėliu – toks mišinys didino atsparumą degimo metu. Šviesi, į plytų raudonį linkusi spalva su tamsesnėmis dėmėmis rodo netolygų kaitinimą senoviniame židinyje ar krosnyje. Tai liudija gana pažangią tam metui keramikos gamybos technologiją ir gerai išmanytą degimo procesą.
Retas radinys iš akmens amžiaus
Didžiausią susidomėjimą kelia figūrėlės detalės. Žmogaus figūra pavaizduota su V formos akimis, ovalia nosimi ir aiškiai išryškintais ilgais plaukais, sukeltais į kuodą. Manoma, kad tai gali būti vienas ankstyviausių moteriškos šukuosenos vaizdinių į šiaurę nuo Dunojaus. Būtent šis bruožas daro radinį unikalų plačiame neolito meno kontekste.
Figūrėlė pavaizduota su pakeltomis ir į priekį ištiestomis rankomis. Tokia poza neolito mene dažnai siejama su malda ar ritualiniais veiksmais, galbūt kreipimusi į dievybes ar dvasias. Kūno proporcijos itin supaprastintos, figūra liekna, be ryškaus dėmesio reprodukcinėms kūno dalims. Tai aiškiai skiriasi nuo garsesnių paleolito ir neolito „Veneros“ tipo figūrėlių, kuriose akcentuojama moters vaisingumo simbolika. Tokie skirtumai gali byloti apie vietinį stilių, kitokias religines nuostatas arba apskritai kitokį simbolinį figūrėlės vaidmenį.
Tiltas per tūkstantmečius
Tiksli figūrėlės paskirtis lieka neaiški. Ji galėjo būti votyvinė auka, namų talismanas arba ritualinis objektas, susijęs su vaisingumu, derliumi ar kasdieniu bendruomenės gyvenimu. Pakeltos rankos rodo aiškų komunikacijos gestą – tikėtina, kad tai kreipimasis į antgamtines jėgas, o ne paprastas dekoratyvus daiktas.
Archeologas Dan-Lucian Buzea atkreipia dėmesį ir į emocinį šio radinio aspektą. Pasak jo, tokie objektai sukuria apčiuopiamą ryšį su seniai gyvenusių žmonių tikėjimais ir vidiniu pasauliu. Nors mus nuo tų pirmųjų žemdirbių skiria tūkstančiai metų, jų poreikis išreikšti tikėjimą, tapatybę ir viltis simbolinėmis formomis yra visiškai atpažįstamas ir šiandien.
Mažytė figūrėlė atspindi lūžio epochą, kai „Starčevo–Criș“ kultūra atliko svarbų vaidmenį plėtojant žemdirbystę Balkanuose ir Panonijos lygumoje. Tai buvo metas, kai žmonės palaipsniui atsisakė klajokliško gyvenimo būdo ir pradėjo kurtis nuolatinėse gyvenvietėse. Radinys iš Arcuș apylinkių rodo, kad jau tada žmonės neapsiribojo vien kova dėl išgyvenimo – jie puoselėjo meninę raišką, rūpinosi estetika ir kūrė dvasinį pasaulį, kurio atgarsiai mus pasiekia per tokius subtilius, bet reikšmingus artefaktus.
